Keturioliktas skyrius. Kodėl darnioji žemdirbystė?

„Moderniai“ žemdirbystei yra būdingos didelio masto monokultūros ir ji priklauso nuo didžiulių cheminių medžiagų sąnaudų ir intensyvios mechanizacijos. Nepaisant šio tipo žemdirbystės produktyvumo, kuris matuojamas vienmačiu „derliaus“ iš vienos rūšies augalų matu, jos per didelis pasikliovimas cheminiais pesticidais, herbicidais ir sintetinėmis trąšomis turi neigiamą poveikį sveikatai ir aplinkai: tai pavojai ūkių darbininkų sveikatai, žalingi cheminių medžiagų likučiai maiste, sumažėjusi biologinė įvairovė, blogėjanti dirvos bei vandens kokybė ir didėjantis augalų ligų pavojus. Taip pat „moderni“ monokultūra dažnai marginalizuoja smulkiuosius ūkininkus, ypač besivystančiose šalyse, kurie sudaro viso pasaulio ūkininkų daugumą. Prie to prisidėję GM augalai kelia papildomus pavojus sveikatai ir aplinkai (žr. II dalį).

Priešingai, darnūs žemdirbystės metodai pabrėžia vietinių gamtinių išteklių įvairovę ir ūkininkų vietinę autonomiją nuspręsti, ką jie augins ir kaip jie gali pagerinti savo augalus bei gyvenimą. Žemdirbystė yra darni, kai ji yra ekologinė, ekonomiškai gyvybinga, socialiai teisinga, kultūriškai tinkama, humaniška ir pagrįsta holistiniu požiūriu. Trumpa pagrindinių kriterijų, išdėstytų Pretty ir Hine [130], santrauka pateikta 4 intarpe.

Darniosios žemdirbystės metodai gali būti apibūdinami daugeliu pavadinimų – agroekologija, darnioji žemdirbystė, ekologinė žemdirbystė (angl. organic agriculture, ecological agriculture), biologinė žemdirbystė – tačiau turi bendrus kriterijus.

Pavyzdžiui, ekologiniame ūkininkavime daugiausia nenaudojami sintetiniai pesticidai, herbicidai ir trąšos. Vietoje to, yra ekosisteminis požiūris, pagal kurį valdomi ekologiniai ir biologiniai procesai, kaip antai mitybos tinklai, maisto medžiagų ciklai, dirvožemio derlingumo išlaikymas, natūrali kenkėjų kontrolė ir augalų bei gyvūnų įvairovė. Jis priklauso nuo vietinių ar iš ūkių gaunamų atsinaujinančių išteklių, kartu išlikdamas aplinkos ir ekologiniu požiūriu perspektyvus.

Nors daugelis išsivysčiusiose šalyse žino sertifikuotą ekologišką produkciją, tačiau tai yra tik ledkalnio viršūnė lyginant su tuo, kiek žemės tvarkoma ekologiškai, bet tai nesertifikuota. De facto ar nesertifikuotas ekologinis ūkininkavimas paprastai vyrauja mažai išteklių turinčiuose ir/ar žemės ūkio požiūriu nežymiuose regionuose, kur vietos gyventojai turi mažai ryšių su pinigų ekonomika [131]. Ūkininkai tokiuose regionuose pasikliauja natūraliais ištekliais dirvožemio derlingumui išlaikyti ir kovai su kenkėjais bei ligomis. Jie naudoja sudėtingas sėjomainos, dirvožemio tvarkymo ir kenkėjų bei ligų kontrolės sistemas, paremtas tradicinėmis žiniomis.

Taip pat agroekologija remiasi technologijomis, kurios yra pigios, prieinamos, nerizikingos ir produktyvios ribinėje aplinkoje; kurios sustiprina ekologinę ir žmonių gerovę; ir kurios yra kultūriškai bei socialiai priimtinos [132]. Ji pabrėžia bioįvairovę, maisto medžiagų ciklus, sinergiją tarp augalų, gyvūnų, dirvos ir kitų biologinių komponentų, taip pat išteklių atsinaujinimą ir išsaugojimą. Agroekologija remiasi vietinėmis žiniomis apie ūkininkavimą ir įtraukia mažai sąnaudų reikalaujančias moderniąsias technologijas produkcijai paįvairinti. Šis požiūris suderina ekologinius principus ir vietinius išteklius, suteikdamas aplinkos požiūriu protingą ir prieinamą būdą smulkiesiems ūkininkams padidinti produkcijos kiekį žemės ūkio požiūriu ribinėse vietovėse. Šios agroekologinės alternatyvos gali išspręsti žemdirbystės problemas, kurias pretenduoja išspręsti GM augalai, tačiau tai padarytų žymiai socialiai teisingesniu ir palankesniu aplinkai būdu [3].

Yra nesuskaičiuojama daugybė mokslinių darbų ir tyrimų, patvirtinančių darniosios žemdirbystės metodų, įskaitant ir ekologinį ūkininkavimą, sėkmę ir naudą. Šiuos tyrimus ir darbus neseniai apžvelgė Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija [133] ir ISIS [134].

Apibendriname įrodymus apie agroekologijos, darniosios žemdirbystės ir ekologinio ūkininkavimo teikiamą naudą aplinkai ir sveikatai, taip pat maisto saugumui ir ūkininkų bei vietos bendruomenių socialinei gerovei. Jie paremia visapusišką perėjimą prie šių darniosios žemdirbystės metodų vietoje GM augalų.

4 intarpas
Darnioji žemdirbystė

• Optimaliai naudoja gamtos gėrybes ir paslaugas integruodama natūralius, atsinaujinančius procesus, kaip antai maisto medžiagų ciklą, azoto fiksavimą, dirvožemio atsinaujinimą ir natūralius kenkėjų priešus.
• Minimizuoja neatsinaujinančias (trąšų ir pesticidų) sąnaudas, kurie kenkia aplinkai ar žmonių sveikatai.
• Remiasi ūkininkų žiniomis ir sugebėjimais, padidindama jų pasitikėjimą savimi.
• Skatina ir saugo socialinį kapitalą – žmonių gebėjimą dirbti kartu siekiant išspręsti problemas.
• Susiduriant su neapibrėžtumu ir ieškant naujovių pasikliauja vietos situacijai pritaikytomis technologijomis.
• Yra daugiafunkcinė ir prisideda prie viešųjų gėrybių, kaip antai švaraus vandens, laukinės augalijos ir gyvūnijos, anglies izoliavimo dirvoje, apsaugos nuo potvynių ir kraštovaizdžio kokybės.