Argumentai už DARNŲ PASAULĮ BE GM

Argumentai už DARNŲ PASAULĮ BE GM
(The Case for A GM-Free Sustainable World)

Nepriklausomo mokslo grupė (Independent Science Panel)

Parengė
Mae-Wan Ho ir Lim Li Ching

bendradarbiaujant
Joe Cummins, Malcolm Hooper, Miguel Altieri, Peter Rosset, Arpad Pusztai, Stanley Ewen, Michel Pimbert, Peter Saunders, Edward Goldsmith, David Quist, Eva Novotny, Vyvyan Howard, Brian John ir kitiems Grupės nariams

2003 m. birželio 15 d., Londonas
© Institute of Science in Society & Third World Network 2003

.

TURINYS

Įžanga

Santrauka

• Kodėl be GM?
• Kodėl darnioji žemdirbystė?

I dalis: GM augalai neturi ateities

Pirmas skyrius. Kodėl ne GM augalai?
Antras skyrius. Didėjančios problemos ūkiuose

II dalis: GM augalai nėra saugūs

Trečias skyrius. Mokslas ir atsargumas
Ketvirtas skyrius. GM maisto saugumo tyrimai
Penktas skyrius. Transgeniniai pavojai
Šeštas skyrius. „Savižudžiai“ augalai skleidžia vyriškąjį sterilumą
Septintas skyrius. Herbicidų keliami pavojai
Aštuntas skyrius. Horizontalus genų perkėlimas
Devintas skyrius. CaMV 35S promotorius
Dešimtas skyrius. Transgeninė DNR labiau linkusi plisti
Vienuoliktas skyrius. Horizontalus transgeninės DNR perkėlimas
Dvyliktas skyrius. Horizontalaus genų perkėlimo pavojai
Tryliktas skyrius. I ir II dalies išvados

III dalis. Įvairi darniosios žemdirbystės nauda

Keturioliktas skyrius. Kodėl darnioji žemdirbystė?
Penkioliktas skyrius. Didesnis ar panašus produktyvumas ir derlius
Šešioliktas skyrius. Geresni dirvožemiai

Nuorodų sąrašas

Įžanga

Nepriklausomo mokslo grupės (angl. Independent Science Panel, ISP) nariai apžvelgė plačius paskutiniųjų dešimtmečių genų inžinerijos mokslinius tyrimus ir kitus įrodymus. Dauguma iš grupės narių kartu su daugiau nei 600 mokslininkų iš 72 šalių pasirašė 1999 m. inicijuotą „Atvirą pasaulio mokslininkų laišką visoms vyriausybėms“ [1], kviečiantį skelbti moratoriumą genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) paleidimui į aplinką, drausti patentuoti gyvenimo procesus, organizmus, sėklas, ląstelių linijas ir genus, ir pradėti išsamų viešąjį žemės ūkio ateities ir maisto saugumo tyrinėjimą.

Mokslo raida ir kiti įvykiai nuo 1999 m. patvirtino mūsų susirūpinimą dėl genų inžinerijos, genetiškai modifikuotų augalų ir maisto saugumo. Tuo pačiu metu skirtingų darniosios žemdirbystės formų sėkmė ir nauda yra nepaneigiamos. Dabar surinkti įrodymai yra rimtas argumentas pasaulyje uždrausti GM augalų paleidimą į aplinką ir atverti kelią visapusiškam perėjimui prie agroekologijos, darniosios žemdirbystės ir ekologinio ūkininkavimo.

Įrodymai apie tai, kodėl GM augalai yra neperspektyvus pasirinkimas darniai ateičiai, pateikiami pirmojoje ir antrojoje dalyse, o trečiojoje pristatomi įrodymai apie darniųjų žemdirbystės metodų sėkmę ir naudą.

Pastaba
Šis darbas yra gausios literatūros santrauka. Mes įtraukėme kiek įmanoma daugiau pirminių šaltinių, tačiau daug cituotų darbų, nurodytų nuorodų sąraše, patys yra plačios mokslinės ir kitos literatūros apžvalgos, pateiktos įvairioms, prašiusioms įrodymų, nacionalinėms ir tarptautinėms institucijoms.
—–
Pateikdami ISP pranešimą, ISP nariai yra atsakingi už tas sritis, kuriose jie turi specifinę kompetenciją, kartu pritardami pranešimui kaip visumai. Kiekvienas ISP narys taip pat pripažįsta kitų ISP narių kompetenciją ir autoritetą tose srityse, kuriose jis pats neturi specifinės kompetencijos.

Santrauka. Kodėl be GM (GM-Free)?

1. GM augalai neatnešė žadėtos naudos
Nuosekli nepriklausomo tyrimo ir apklausų ūkiuose nuo 1999 m. išvada yra ta, kad genetiškai modifikuoti (GM) augalai neatnešė žadėtosios naudos žymiai padidinti derlius ar sumažinti herbicidų ir pesticidų naudojimą. GM augalai Jungtinėms Valstijoms (JAV) kainavo apie 12 mlrd. dolerių dėl subsidijų ūkiams, prarastų pajamų ir produktų atšaukimų dėl transgeninės taršos. Indijoje buvo pranešta apie masinį iki 100 % Bt medvilnės nederlių.

Biotechnologijų kompanijos nuo 2000 m. patyrė greitą nuosmukį ir investicijų patarėjai neprognozavo gerų perspektyvų žemės ūkio sektoriui. Tuo tarpu pasaulinis pasipriešinimas GM pasiekė viršūnę, kai Zambija, nepaisydama bado grėsmės, 2002 m. atsisakė GM kukurūzų kaip maisto pagalbos.

2. GM augalai kelia didėjančias problemas ūkiuose
Transgeninių linijų nestabilumas vargino pramonę nuo pat pradžių, ir jis gali būti atsakingas už seriją pagrindinių pasėlių nederlių. 1994 m. apžvalgoje teigiama: „Nors yra keletas augalų pavyzdžių, kurių transgeno ekspresija yra stabili, jie gali pasirodyti taisyklės išimtimis. Neformalioje daugiau kaip 30 kompanijų, dalyvaujančių transgeninių augalų komercializavime, apklausoje beveik visi respondentai nurodė, kad jie pastebėjo tam tikrą transgeno neveiklumo lygį. Daugelis respondentų nurodė, kad dauguma transgeno neveiklumo atvejų niekada nebuvo aprašyti literatūroje.“

Trims herbicidams atsparūs savaime įsisėję rapsai dabar yra plačiai paplitę Kanadoje. Panašūs keliems herbicidams atsparūs savaime įsisėję augalai ir piktžolės atsirado Jungtinėse Valstijose. Jungtinėse Valstijose glifosatui atsparios piktžolės vargina GM medvilnės ir sojos laukus, o auginant glifosatui atsparius GM kukurūzus turėjo būti naudojamas vienas toksiškiausių herbicidų – atrazinas.

Bt biopesticido savybės tuo pačiu metu grasina sukurti superpiktžoles ir Bt atsparius kenkėjus.

3. Didelė transgeninė tarša neišvengiama
Kukurūzų rūšyse, augančiose atokiuose Meksikos regionuose, nepaisant nuo 1998 m. šalyje galiojusio oficialaus moratoriumo, nustatyta didelė transgeninė tarša. Aukšti taršos lygmenys nuo to laiko buvo rasti Kanadoje. Sertifikuotų sėklų atsargų tyrime, iš 33 mėginių, 32-uose buvo nustatyta tarša.

Naujas tyrimas rodo, kad transgeninės žiedadulkės, vėjo atneštos ar nukritusios tiesiai ant žemės, yra pagrindinis transgeninės taršos šaltinis. Tarša plačiai pripažįstama neišvengiama, taigi negali būti transgeninių ir netransgeninių augalų sambūvio.

4. GM augalai yra nesaugūs
Priešingai oponentų tvirtinimams, nebuvo įrodyta, kad GM augalai yra saugūs. Reglamentavimo sistema nuo pat pradžių turėjo lemtingų trūkumų. Ji buvo pagrįsta anti-atsargumo (angl. anti-precautionary) požiūriu, sukonstruotu taip, kad pagreitintų produkto patvirtinimą saugumo sąskaita.

„Substancinio (esminio) ekvivalentiškumo“ (angl. substantial equivalence) principas, kuriuo pagrįstas rizikos vertinimas, yra sukurtas neaiškus ir blogai apibrėžtas, taip suteikiant kompanijoms visišką laisvę tvirtinti, kad transgeniniai produktai yra „substanciškai ekvivalentiški“ netransgeniniams produktams, ir todėl „saugūs“.

5. GM maistas kelia rimtą susirūpinimą dėl saugumo
Buvo atlikta labai nedaug patikimų GM maisto saugumo tyrimų. Vis dėlto prieinami duomenys jau suteikė priežastį sunerimti. Vis dar vieninteliame pasaulyje atliktame sisteminiame GM maisto tyrime panašūs į augimo faktorių poveikiai (angl. ‘growth factor-like’ effects) buvo rasti jaunų žiurkių skrandyje ir plonojoje žarnoje, kurie nebuvo pilnai paaiškinti transgeniniu produktu, ir todėl buvo aiškintini transgeniniu procesu ar transgeniniu dariniu, ir vadinasi gali būti būdingi visam GM maistui.

Buvo dar bent du kiti, labiau riboti tyrimai, kurie taip pat iškėlė rimtą susirūpinimą dėl saugumo.

6. Į augalus yra įterpiami pavojingi genų produktai
Buvo nustatyta, kad Bt baltymai, įterpti į 25 % visų transgeninių augalų pasaulyje, yra žalingi daugeliui vabzdžių, kuriems šis poveikis nebuvo skirtas. Kai kurie iš jų taip pat yra potencialūs imunogenai ir alergenai. Mokslininkų grupė įspėjo dėl Bt augalų išleidimo žmonių vartojimui.

Maistinės kultūros vis labiau naudojamos gaminti medikamentus ir vaistus, įskaitant citokinus, kurie, yra žinoma, kad slopina imuninę sistemą, sukelia ligas ir centrinės nervų sistemos toksiškumą; interferon alfa (angl. interferon alpha), kuris, pranešama, sukelia silpnaprotystę, neurotoksiškumą ir nuotaikos bei kognityvinius šalutinius poveikius; vakcinas; virusines sekas, kaip antai kiaulių koronaviruso „spike“ baltymo geną, kuris priklauso tai pačiai šeimai kaip ir SARS virusas, susijęs su dabartine epidemija (pranešimas išleistas 2003 m. – vert. past.). AIDS viruso ŽIV-1 glikoproteino genas gp120, įterptas į GM kukurūzus kaip „pigi, valgoma vakcina“, yra dar viena biologinė uždelsto veikimo bomba, nes jis gali pakenkti imuninei sistemai ir rekombinuoti su virusais bei bakterijomis, sukurdamas naujus ir nenuspėjamus patogenus.

7. „Savižudžiai“ augalai (angl. terminator crops) skleidžia vyriškąjį sterilumą
Augalai, modifikuoti su „savižudžiais“ genais (angl. ‘suicide genes’) vyriškajam sterilumui, buvo reklamuojami kaip „sulaikymo“ priemonės, t. y. kad jie užkerta kelią transgenų plitimui. Iš tikrųjų hibridiniai ūkininkams parduoti augalai per žiedadulkes paskleidė tiek vyriškojo sterilumo savižudžius genus, tiek atsparumo herbicidams genus.

8. Plataus veikimo spektro herbicidai yra labai toksiški žmonėms ir kitoms rūšims
Amonio glufosinatas (angl. glufosinate ammonium) ir glifosatas (angl. glyphosate) yra naudojami su herbicidams atspariais transgeniniais augalais, kurie šiuo metu pasaulyje sudaro 75 % visų transgeninių augalų. Abu yra sisteminiai metaboliniai nuodai, kurie, manyta, turi plataus masto žalingą poveikį, ir tai pasitvirtino.

Amonio glufosinatas yra siejamas su neurologiniu, respiratoriniu, skrandžio ir žarnyno bei hematologiniu toksiškumu, taip pat su žmonių ir žinduolių apsigimimais. Jis yra toksiškas drugeliams ir daugeliui naudingųjų vabzdžių, taip pat moliuskų ir austrių lervoms, dafnijoms ir kai kurioms gėlavandenėms žuvims, ypač vaivorykštiniam upėtakiui. Jis slopina naudingąsias dirvos bakterijas ir grybus, ypač fiksuojančius azotą.

Glifosatas Jungtinėje Karalystėje yra dažniausia negalavimų ir apsinuodijimų priežastis. Buvo pranešta apie daugelio organizmo funkcijų sutrikimus naudojant jį įprastomis dozėmis. Glifosato veikimas beveik padvigubino vėlyvų savaiminių abortų riziką, o tarp glifosato naudotojų vaikų daugiau vaikų su nervų sistemos ir elgesio sutrikimais. Atliekant bandymus su laboratorinėmis žiurkėmis nustatyta, kad glifosatas sukėlė vaisiaus skeleto vystymosi atsilikimą. Glifosatas slopina steroidų sintezę ir yra genotoksiškas žinduoliams, žuvims ir varlėms. Lauko dozės sliekams sukėlė mažiausiai 50 procentų mirtingumą ir žymiai pakenkė išgyvenusių sliekų žarnynui. Roundup sukėlė ląstelių dalijimosi sutrikimus, kurie gali būti susiję su žmonių vėžiniais susirgimais.

Žinomi glufosinato ir glifosato poveikiai yra pakankamai rimti, kad būtų sustabdytas tolesnis herbicidų naudojimas.

9. Genų inžinerija kuria supervirusus
Iki šiol klastingiausi genų inžinerijos pavojai yra būdingi pačiam procesui, kuris labai padidina horizontalaus genų perkėlimo ir rekombinacijos apimtis ir tikimybę, kas yra pagrindinis kelias sukurti ligų epidemijas sukeliančius virusus ir bakterijas. Tai išryškėjo 2001 m., kai atrodžiusio nekalto genų inžinerijos eksperimento metu buvo „atsitiktinai“ sukurtas mirtinas pelių virusas.

Nauji metodai, tokie kaip DNR sukeitimas (angl. shuffling), leidžia genetikams per keletą minučių laboratorijoje sukurti milijonus rekombinantinių virusų, niekada anksčiau neegzistavusių per milijardus evoliucijos metų.

Ligas sukeliantys virusai ir bakterijos bei jų genetinė medžiaga yra pagrindinės genų inžinerijos, o taip pat ir sąmoningo biologinio ginklo kūrimo, medžiagos ir įrankiai.

10. Transgeninė maiste esanti DNR pereina į bakterijas žmogaus žarnyne
Jau yra eksperimentinių įrodymų, kad transgeninė DNR iš augalų pereina į dirvožemio ir žmonių žarnyno bakterijas. Atsparumo antibiotikams genai žymenys gali iš transgeninio maisto patekti į patogenines bakterijas, ir dėl to infekciniai susirgimai taps sunkiai pagydomi.

11. Transgeninė DNR ir vėžys
Žinoma, kad transgeninė DNR sugeba išlikti po virškinimo proceso žarnyne ir pereiti į žinduolių ląstelių genomą, taip padidindama galimybę atsirasti vėžiui.

Negali būti atmetama galimybė, kad gyvūnus maitinant GM produktais, kaip antai kukurūzais, taip pat kyla pavojus ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms, vartojantiems gyvūninės kilmės produktus.

12. CaMV 35S promotorius padidina horizontalų genų perkėlimą
Duomenys rodo, kad transgeniniai dariniai su CaMV 35S promotoriumi gali būti ypač nestabilūs ir linkę į horizontalų genų perkėlimą bei rekombinaciją, su visais susijusiais pavojais: genų mutacijomis dėl atsitiktinio įterpimo, vėžiu, „snaudžiančių“ virusų reaktyvavimu ir naujų virusų sukūrimu. Šis promotorius yra daugelyje šiuo metu komerciškai auginamų GM augalų.

13. Mokslinių įrodymų iškraipymo ir nuslėpimo istorija
Yra mokslinių įrodymų iškraipymo ir nuslėpimo istorija, ypač kalbant apie horizontalų genų perkėlimą. Pagrindiniai eksperimentai nebuvo atlikti, o jeigu ir buvo, tai blogai, ir tada iškraipyti. Daugelis eksperimentų nebuvo tęsiama, įskaitant tyrimus, kurių tikslas būtų nustatyti, ar CaMV 35S promotorius atsakingas už poveikį, panašų į augimo faktorių poveikį, kuris buvo pastebėtas šeriant jaunas žiurkes GM bulvėmis.

Apibendrinant, GM augalai neatnešė žadėtosios naudos ir kelia didėjančias problemas ūkiuose. Transgeninė tarša šiuo metu plačiai pripažįstama kaip neišvengiama, todėl negali būti GM ir ne GM žemdirbystės sambūvio. Svarbiausia tai, kad nebuvo įrodyta, jog GM augalai yra saugūs. Priešingai, atsirado pakankamai įrodymų, keliančių rimtą susirūpinimą dėl saugumo. Jei bus neatsižvelgiama į šiuos įrodymus, tai gali sukelti negrįžtamą žalą sveikatai ir aplinkai. GM augalai turi būti tvirtai atmesti dabar.

Santrauka. Kodėl darnioji žemdirbystė?

1. Didesnis produktyvumas ir derliai, ypač Trečiojo pasaulio šalyse
8,98 mln. ūkininkų taikė darniosios žemdirbystės technologijas 28,92 mln. hektarų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Patikimi 89 projektų duomenys rodo didesnį produktyvumą ir derlius: 50–100 % didesnį lietaus laistomų pasėlių derlių ir 5–10 % drėkinamų pasėlių derlių. Geriausi rezultatai pasiekti Burkina Faso, kur 644 kg per metus deficitas paverstas vidutiniu 153 kg pertekliumi; Etiopijoje, kur 12 500 namų ūkių derlius padidėjo 60 %; Hondūre ir Gvatemaloje, kur 45 000 šeimų padidino derlių nuo 400–600 kg/ha iki 2000–2500 kg/ha.

Ilgalaikiai tyrimai pramoninėse šalyse rodo, kad ekologinės žemdirbystės derliai panašūs lyginant su įprastine žemdirbyste, o kartais ir didesni.

2. Geresni dirvožemiai
Darniosios žemdirbystės technologijos linkusios sumažinti dirvos eroziją, taip pat pagerinti dirvožemio fizinę struktūrą ir gebėjimą išlaikyti vandenį, kas yra labai svarbu siekiant išvengti nederliaus sausros laikotarpiais.

Dirvožemio derlingumas taikant įvairias darniosios žemdirbystės technologijas yra išlaikomas ar padidinamas. Tyrimai rodo, kad dirvožemio organinių medžiagų ir azoto kiekiai yra didesni ekologiniuose nei įprastuose laukuose.

Taip pat buvo nustatyta, kad ekologiškai dirbamose dirvose yra didesnis biologinis aktyvumas. Jose yra daugiau sliekų, nariuotakojų, mikorizinių ir kitų grybų bei mikroorganizmų, kurie naudingi maisto medžiagų perdirbimui ir ligų slopinimui.

3. Švaresnė aplinka
Darniojoje žemdirbystėje mažai arba iš viso nenaudojamos teršiančios cheminės medžiagos. Dar daugiau, tyrimai rodo, kad iš dirvožemių, kur taikoma ekologinė žemdirbystė, mažiau nitratų ir fosforo išplaunama į gruntinius vandenis.

Ekologinėse sistemose nustatomi geresni vandens įsisunkimo rodikliai. Todėl jos yra mažiau linkę į eroziją ir mažiau tikėtina, kad prisideda prie vandens taršos iš paviršinių nuotekų.

4. Naudojama mažiau pesticidų, o kenkėjų nedaugėja
Ekologinis ūkininkavimas draudžia nuolatinį pesticidų naudojimą. Integruotas kenkėjų valdymas (angl. integrated pest management) sumažino pesticidų purškimų skaičių Vietname nuo 3,4 iki vieno per sezoną, Šri Lankoje – nuo 2,9 iki 0,5 per sezoną, Indonezijoje – nuo 2,9 iki 1,1 per sezoną.

Tyrimas parodė, kad pomidorų auginimo ūkiuose Kalifornijoje atsisakius sintetinių insekticidų derliaus praradimai dėl kenkėjų daromos žalos nepadidėjo.

Kenkėjų kontrolė yra pasiekiama nenaudojant pesticidų ir neprarandant derliaus, pavyzdžiui, naudojant „augalus spąstus“ (angl. ‘trap crops’) siekiant privilioti kukurūzinį ugniuką (angl. stem borer), pagrindinį kenkėją Rytų Afrikoje. Kita pesticidų vengimo nauda kyla dėl galimybės panaudoti santykių tarp rūšių kompleksą ekosistemoje.

5. Biologinės įvairovės palaikymas ir įvairovės naudojimas
Darnioji žemdirbystė skatina žemės ūkio bioįvairovę, kuri yra labai svarbi maisto saugumui ir kaimo pragyvenimo šaltiniams. Ekologinis ūkininkavimas taip pat gali palaikyti daug didesnę bioįvairovę ir būti naudingas nykstančioms rūšims.

Biologiškai įvairios sistemos yra produktyvesnės nei monokultūros. Integruoto ūkininkavimo sistemos Kuboje yra nuo 1,45 iki 2,82 kartų produktyvesnės nei monokultūros. Tūkstančiai Kinijos ryžių augintojų padvigubino derlių ir beveik išnaikino labiausiai niokojančią ligą tik kartu sodindami dvi ryžių rūšis viename lauke.

Dirvožemio bioįvairovė yra padidinama ekologinėmis technologijomis, kurios atgaivina ir atkuria nualintą dirvožemį, pagerina dirvos struktūrą ir vandens infiltraciją.

6. Aplinkos ir ekonomikos darna
Obuolių auginimo sistemų tyrime aplinkos ir ekonominės darnos požiūriu ekologinė sistema įvertinta geriausiai, integruotoji sistema buvo antroji, o tradicinė sistema paskutinė. Ekologiški obuoliai buvo pelningiausi dėl didesnės kainos, greitesnio investicijų grįžimo ir greito išlaidų susigrąžinimo.

Europos masto tyrimas parodė, kad ekologinis ūkininkavimas pagal daugumą aplinkos rodiklių veikia geriau nei įprastinis ūkininkavimas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. Food and Agriculture Organization, FAO) apžvalgoje padaroma išvada, kad gerai tvarkoma ekologinė žemdirbystė pagerina sąlygas visuose aplinkos lygmenyse.

7. Klimato kaitos švelninimas sumažinant tiesioginį ir netiesioginį energijos naudojimą
Ekologinė žemdirbystė naudoja energiją daug efektyviau ir labai sumažina anglies dioksido (CO2) emisijas lyginant su įprastine žemdirbyste, atsižvelgiant tiek į tiesioginį energijos naudojimą naudojant degalus ir naftą, tiek ir netiesioginį naudojimą sintetinėse trąšose ir pesticiduose.

Darnioji žemdirbystė atkuria dirvožemio organinių medžiagų kiekį, padidindama anglies izoliavimą po žeme ir taip atstatydama svarbias anglies talpyklas. Ekologinės sistemos parodė reikšmingą gebėjimą absorbuoti ir išlaikyti anglį, iškeldamos galimybę, kad darniosios žemdirbystės praktikos gali padėti sumažinti globalinio atšilimo poveikį.

Ekologinė žemdirbystė, tikėtina, išskiria mažiau diazoto monoksido (N2O), kitų svarbių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios taip pat yra stratosferos ozono sluoksnio suplonėjimo priežastis.

8. Efektyvi, pelninga produkcija
Bet koks derliaus sumažėjimas ekologinėje žemdirbystėje yra daugiau nei kompensuojamas ekologine ir efektyvumo nauda. Tyrimas parodė, kad ekologinis metodas gali būti komerciškai perspektyvus ilgame laikotarpyje, pagaminti daugiau maisto energijos ar išteklių vienetui.

Duomenys rodo, kad mažesni ūkiai pagamina daug daugiau produkcijos ploto vienetui nei didesni ūkiai, būdingi įprastiniam ūkininkavimui. Nors vienos rūšies kultūrinių augalų derlius ploto vienetui gali būti mažesnis mažame ūkyje nei didelėje monokultūroje, bendra produkcija ploto vienetui, dažnai sudaryta iš daugiau kaip tuzino augalų ir įvairių gyvūninės kilmės produktų, gali būti daug didesnė.

Produkcijos savikaina ekologiniame ūkininkavime dažnai yra mažesnė nei įprastiniame, ir tai atneša tokį patį ar didesnį grynąjį pelną, net neatsižvelgiant į ekologiškų produktų didesnes kainas. Kai didesnės kainos yra įskaičiuojamos, ekologinės sistemos beveik visada yra pelningesnės.

9. Geresnis maisto saugumas ir nauda vietos bendruomenėms
Darniosios žemdirbystės projektų besivystančiose šalyse apžvalga parodė, kad vidutinė maisto produkcija namų ūkiui padidėjo 1,71 tonomis per metus (iki 73 %) 4,42 mln. ūkininkų 3,58 mln. hektarų, suteikdama maisto saugumą ir naudą sveikatai.

Didėjantis žemės ūkio produktyvumas taip pat padidino maisto atsargas ir pajamas, taip sumažindamas skurdą, padidindamas priėjimą prie maisto, sumažindamas prastą mitybą ir pagerindamas sveikatą ir pragyvenimą.

Darniosios žemdirbystės metodai labai remiasi tradicinėmis bei vietinėmis žiniomis ir pabrėžia ūkininkų patirtį, inovacijas. Taigi naudoja tinkamus, pigius ir lengvai prieinamus vietinius išteklius, taip pat pagerina ūkininkų statusą ir autonomiją, sustiprindami socialinius ir kultūrinius ryšius vietos bendruomenėse.

Vietinės pardavimo ir tiekimo priemonės gali sukurti daugiau pinigų vietos ekonomikai. Kiekvienam ekologinėje Cusgarne Organics (Jungtinė Karalystė) schemoje išleistam svarui sterlingų sukuriami 2,59 svarai vietos ekonomikai; tačiau už kiekvieną išleistą prekybos centre svarą tik 1,40 svarų yra sukuriama vietos ekonomikai.

10. Geresnė maisto kokybė naudinga sveikatai
Ekologiškas maistas yra saugesnis, nes ekologinė žemdirbystė draudžia nuolatinį pesticidų naudojimą, taigi žalingų cheminių medžiagų likučiai yra retai aptinkami.

Ekologinė gamyba taip pat draudžia dirbtinių maisto priedų, kaip antai hidrogenizuotų riebalų, fosforo rūgšties, aspartamo ir mononatrio gliutamato, naudojimą, kurie buvo siejami su tokiomis įvairiomis sveikatos problemomis, kaip širdies ligos, osteoporozė, migrenos ir hiperaktyvumas.

Tyrimai parodė, kad ekologiškas maistas vidutiniškai turi daugiau vitamino C, didesnį mineralų kiekį ir daugiau augalų fenolio – augalo junginių, galinčių kovoti su vėžiu ir širdies ligomis, nugalėti su amžiumi susijusius neurologinius sutrikimus – ir žymiai mažiau toksiško junginio – nitratų.

Darniosios žemdirbystės technologijos pasirodė naudingos visais su sveikata ir aplinka susijusiais aspektais. Be to, jos teikia maisto saugumą ir socialinę bei kultūrinę gerovę vietos bendruomenėms visame pasaulyje. Būtinas neatidėliotinas visapusis pasaulinis perėjimas prie darniosios žemdirbystės formų.

Pirmas skyrius. Kodėl ne GM augalai?

GM augalai nėra nei reikalingi, nei pageidaujami

Nėra jokių abejonių, kad genetiškai modifikuoti (GM) augalai nėra reikalingi pamaitinti pasauliui ir kad badą sukelia skurdas ir nelygybė, o ne nepakankama maisto gamyba. Pagal Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. Food and Agriculture Organization, FAO) apskaičiavimus, pakankamai maisto visiems pamaitinti yra pagaminama naudojant tik įprastus kultūrinius augalus, ir taip bus mažiausiai 25 metus, o tikriausiai ir dar ilgiau [2].

Dar daugiau, kaip teigė Altieri ir Rossetas, net jeigu badas kyla dėl atotrūkio tarp maisto gamybos ir žmonių populiacijos augimo, dabartiniai GM augalai nėra sukurti didinti derlius ar neturtingiems smulkiesiems ūkininkams, taigi vargu, ar jie turės iš to naudos [3]. Kadangi tikroji bado priežastis yra nelygybė, bet koks maisto produkcijos padidinimo metodas, kuris gilina nelygybę, negali sumažinti bado [4]. Nesename ActionAid pranešime padaryta išvada, kad „Platus GM augalų auginimas tikėtina pasunkins paslėptą maisto nesaugumo priežastį, ir dėl to alkanų žmonių bus ne mažiau, bet daugiau“ [5].

Dar svarbiau, GM augalai yra nepageidaujami, ir dėl rimtų priežasčių. GM augalai nesuteikė žadėtos naudos, jie kelia didėjančias problemas ūkiuose ir, nors saugumo tyrimų pastebimai trūksta, susikaupė įrodymai apie blogiausius pavojus. Tuo pat metu atsirado daug įrodymų apie darniųjų žemės ūkio metodų sėkmę, kas aiškiai parodo, koks turėtų būti racionalus valstybės pasirinkimas.

GM augalų pasaulinė rinka traukėsi tuo pat metu, kai GM pasėlių žemės plotai nuo pirmojo GM augalo pasodinimo Jungtinėse Valstijose 1994 m. smarkiai didėjo (pirmasis GM augalas buvo Flavr Savr pomidorai, kurie greitai buvo atšaukti kaip komercinė katastrofa). Per septynerių metų laikotarpį nuo 1996 m. iki 2002 m. GM pasėlių plotas pasaulyje padidėjo nuo 1,7 mln. hektarų iki 58,7 mln. hektarų. Tačiau 2002 m. tik keturios šalys sudarė 99 % pasaulinio GM pasėlių ploto. Jungtinės Valstijos augino 39,0 mln. hektarų (66 % viso pasaulinio ploto), Argentina – 13,5 mln. hektarų, Kanada – 3,5 mln. hektarų ir Kinija – 2,1 mln. hektarų [6].

Pasaulinis pasipriešinimas GM pasiekė kulminaciją 2002 m., kai Zambija, nepaisydama bado grėsmės, atsisakė GM kukurūzų kaip maisto pagalbos. Po to, kai aukšto lygmens Zambijos delegacija buvo pakviesta aplankyti keletą šalių, įskaitant Jungtines Valstijas ir Jungtinę Karalystę, Zambija vėl patvirtino savo sprendimą. Kai buvo rengiamas šis pranešimas Filipinuose vyko bado streikas protestuojant prieš Monsanto Bt kukurūzų komercinį patvirtinimą.

Indijoje, Zimbabvėje ir Brazilijoje buvo naudotos piliečių komisijos ir kiti dalyvaujančiosios demokratijos bei socialinio įtraukimo procesai tam, kad būtų leista smulkiesiems ūkininkams ir marginalizuotoms kaimo bendruomenėms įvertinti GM augalų pavojus ir patrauklumą jų požiūriu bei pagal jų gerbūvio kriterijus ir supratimą. Rezultatai rodo, kad kai ir ten, kur tai buvo atliekama patikimu, nešališku ir objektyviu būdu, smulkieji ūkininkai ir vietiniai žmonės atmetė GM augalus remdamiesi tuo, kad jiems jų nereikia ir kad GM technologija nepasiteisina ir neatitinka jų poreikių [7, 8].

Žemės ūkio sektorius sąlygojo biotechnologijų pramonės didelį nuosmukį prieš pramonei 2000 m. dėl žmogaus genomo projekto pasiekiant viršūnę. Mokslo visuomenėje institutas (angl. Institute of Science in Society, ISIS) apibendrino įrodymus specialiame trumpame pranešime Jungtinės Karalystės ministro pirmininko GM strategijos grupei, pateiktame kaip atsakas į jos viešą užklausą dėl GM augalų ekonominio potencialo [9]. Nuo tada visos pramonės reikalai blogėjo [10].

Innovest strateginės vertės patarėjų (angl. Innovest Strategic Value Advisors) 2003 m. balandžio mėnesį išleistame pranešime [11] Monsanto gavo žemiausią galimą įvertinimą su žinia, kad žemės ūkio biotechnologija yra labai rizikinga pramonės šaka, į kurią neverta investuoti, nebent ji nukreiptų savo dėmesį nuo GE (genų inžinerijos, angl. genetic engineering, GM sinonimas). Pranešime teigiama:

„Iš GE kompanijų politikams plaukiantys pinigai ir tai, kaip dažnai GE kompanijų darbuotojai gauna darbą JAV reglamentuojančiose institucijose (ir atvirkščiai) sukuria didelį šališkumo potencialą ir sumažina investuotojų galimybę pasikliauti JAV Vyriausybės tvirtinimais apie GE produktų saugumą. Tai taip pat padeda paaiškinti, kodėl JAV Vyriausybė nesiėmė atsargumo požiūrio į GE ir toliau stabdo GE ženklinimą, kai didžioji visuomenės dalis jį palaiko. Enron ir kitų finansinių nesėkmių atveju finansų bendruomenė, matyt, patikėjo kompanijos kalbomis be gilesnio nei paviršutinis vertinimo“.

„Monsanto gali būti kita investuotojus ištikusia nesėkme“, – baigiama pranešime.

GM augalai neatnešė naudos

GM augalai tiesiog neatnešė žadėtos naudos. Tai yra nuosekli nepriklausomo tyrimo ir ūkių apklausų Jungtinėse Valstijose nuo 1999 m., kuriuos apžvelgė agronomas Charlesas Benbrookas [12, 13], išvada, ir kiti tyrimai tai patvirtino [14]. Tūkstančiai kontrolinių GM sojos lauko bandymų davė reikšmingai, nuo 5 % iki 10 %, mažesnį derlių, o kai kuriose vietovėse netgi nuo 12 % iki 20 % mažesnį derlių, lyginant su genetiškai nemodifikuota soja. Apie panašius derliaus sumažėjimus pranešta Jungtinėje Karalystėje GM žieminių rapsų ir cukrinių runkelių lauko bandymuose.

GM augalai žymiai nesumažino herbicidų ir pesticidų naudojimo. Roundup Ready (RR) sojai reikėjo nuo 2 iki 5 kartų daugiau herbicidų nei kitoms piktžolių valdymo sistemoms. Panašiai, JAV Žemės ūkio departamento (angl. US Department of Agriculture, USDA) duomenys rodo, kad 2000 m. vidutiniškai RR kukurūzų akras (1 akras – apytiksliai 0,4 ha – vert. past.) buvo purkštas 30 % daugiau herbicidų nei vidutiniškai genetiškai nemodifikuotų kukurūzų akras.

Ketverių metų oficialios USDA informacijos apie insekticidų naudojimą analizė rodo pakankamai aiškų vaizdą [13]. Nors Bt medvilnė sumažino insekticidų naudojimą keliose valstijose, Bt kukurūzai kukurūzų insekticidų naudojimui turėjo mažai poveikio, jei apskritai darė poveikį. USDA duomenys rodo, kad kukurūzų insekticidų naudojimas, tiesiogiai nukreiptas prieš kukurūzinį ugniuką (angl. European corn borer), padidėjo nuo 4 % akrui 1995 m. iki 5 % 2000 m.

Didesnė GM sėklų kaina, padidėjęs herbicidų/pesticidų naudojimas, nepadidėjęs derlius, atskaitymai sėklų patento savininkui ir sumažėjusi rinka sąlygojo ūkininkų pajamų sumažėjimą. Pirmoji ūkio lygmens ekonominė Bt kukurūzų analizė JAV atskleidė, kad nuo 1996 m. iki 2000 m. grynasis nuostolis ūkininkams buvo 92 mln. dolerių arba apie 1,31 dolerio akrui.

Jungtinės Karalystės Žemės asociacijos (angl. Soil Association) 2002 m. rugsėjo mėnesį išleistame pranešime apskaičiuota, kad GM augalai Jungtinėms Valstijoms kainavo 12 mlrd. dolerių dėl subsidijų ūkiams, prarastų pardavimų ir produktų atšaukimų dėl transgeninės taršos. Pranešime apibendrinta:

„Įrodymai, kuriuos išdėstėme, rodo, kad iš esmės nei vienos naudos, kurią, buvo teigiama, suteiks GM augalai, jie neatnešė. Vietoje to, ūkininkai praneša apie mažesnius derlius, tebesitęsiančią priklausomybę nuo herbicidų ir pesticidų, priėjimo prie rinkos praradimą ir kritiškai sumažėjusį pelningumą, padarančius maisto gamybą net dar labiau pažeidžiamą biotechnologijų kompanijų interesų ir reikalaujančią subsidijų.“

Šie tyrimai neatsižvelgė į pasėlių nederlius pasaulyje, kurie praėjusiais metais buvo labai rimti Indijoje [16]. Keliose Indijos valstijose buvo pranešta apie masinį, iki 100 %, GM medvilnės nederlių, įskaitant sėklų nesudygimą, šaknų puvinį ir gelsvapilkio saulinuko (angl. american bollworm, lot. Heliothis armigera Hb.) puolimą, kuriam Bt medvilnė turėjo būti atspari.

Antras skyrius. Didėjančios problemos ūkiuose

Transgeninis nestabilumas
Masiniai GM medvilnės Indijoje ir kitų GM augalų kitose valstybėse nederliai labiausiai tikėtina kyla dėl to, kad GM augalai yra labai nestabilūs. Ši problema pirmą kartą pabrėžta 1994 m. Finnegan ir McElroy apžvalgoje [17]:

„Nors yra augalų pavyzdžių, kurie rodo stabilią transgeno išraišką, jie gali pasirodyti taisyklės išimtimis. Neformalioje daugiau kaip 30 kompanijų, dalyvaujančių transgeninių augalų komercializavime, apklausoje beveik visi respondentai nurodė, kad jie pastebėjo tam tikrą transgeno neveiklumo lygį. Daugelis respondentų nurodė, kad dauguma transgeno neveiklumo atvejų niekada nebuvo aprašyti literatūroje.“

Vis dėlto apie transgeninį nestabilumą yra svarbios mokslinės literatūros [18, 19]. Kur tik problemai tirti buvo taikyti tinkami molekuliniai instrumentai, nestabilumas nuolat randamas, ir taip yra net tais atvejais, kai buvo teigiama apie transgeninį stabilumą. Vienoje publikacijoje [20], kurios santraukoje teigiama, kad „transgeno ekspresija buvo stabili visų ryžių genotipų linijose“, pateikti duomenys iš tikrųjų rodė, kad daugiausia 7 iš 40 (18 %) linijų gali būti stabilios R3 kartoje [21]. Šis darbas, kaip ir daugelis kitų, taip pat netinkamai traktavo atvejus, kai žymiai nenukrypstama nuo sutartinai nustatytų „Mendelio santykių“ (angl. „Mendelian ratios“) kaip paveldimumo ar genetinio stabilumo ženklą. Tai yra tokia elementari klaida statistikoje ir genetikoje, kad studentai dėl jos galėtų neišlaikyti egzamino.

Yra dvi pagrindinės transgeninio nestabilumo priežastys. Pirmoji susijusi su gynybos mechanizmais, saugančiais organizmo vientisumą, kurie „nutildo“ arba padaro neveikliais svetimus, įsijungusius į genomą genus taip, kad jie daugiau nebeišreiškiami. Genų tildymas (angl. silencing) pirmą kartą buvo atrastas integruojant transgenus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, ir dabar yra žinoma, kad yra organizmo gynybos prieš virusines infekcijas dalis.

Kita pagrindinė nestabilumo priežastis susijusi su pačių transgeninių darinių struktūriniu nestabilumu, jų polinkiu fragmentuotis, nutrūkti išilgai silpnų dirbtinių jungčių ir netiksliai rekombinuoti, dažnai su kita netoliese esančia DNR. Tai galbūt yra dar rimtesnė problema saugumo požiūriu, kadangi padidina horizontalų genų perkėlimą ir rekombinaciją (žr. vėliau).

Tačiau neseniai buvo atrastas dar vienas nestabilumo šaltinis [18]. Pasirodė, kad yra tam tikros transgeninei integracijai „imlios vietos“ (angl. receptive hotspots) tiek augalų, tiek ir žmonių genomuose. Šios imlios vietos taip pat gali būti „rekombinacijos vietomis“ (angl. recombination hotspots), linkusiomis trūkti ir vėl susijungti. Tai taip pat įterptus transgenus padarytų labiau linkusius vėl atitrūkti, rekombinuoti arba įsiterpti į kitus genomus.

Tyrinėjimai taip pat rodo, kad transgenų nestabilumas gali iškilti vėlesnėse kartose ir nebūtinai pasireiškia pirmosiose kartose. Tai gali sukelti prastą ir nepastovų GM augalų augimą lauke, problemą, apie kurią ūkininkai, siekiantys pagal sutartis gauti kompensaciją, linkę nepranešti.

Savaime įsisėję augalai ir piktžolės
Trims herbicidams atsparūs savaime įsisėję rapsai buvo pirmą kartą rasti Albertoje, Kanadoje 1998 m., praėjus tik dvejiems metams po vienam herbicidui atsparių GM augalų pasėjimo [22]. Po metų šie daugeliui herbicidų atsparūs savaime įsisėję augalai buvo rasti kituose 11 laukų [23]. Jungtinės Valstijos pradėjo auginti herbicidams atsparius GM rapsus tik 2001 m. Aidaho universiteto tyrime nustatyta, kad panašūs daug svetimų genų turintys augalai (angl. multiple gene-stacking) per dvejus metus atsirado eksperimentiniuose laukuose ir per tą patį laikotarpį taip pat buvo rastos piktžolės, turinčios atsparumo dviems herbicidams savybes.

Nuo tada buvo nustatyta daug kitų problemų su piktžolėmis (apibendrinta 24 nuorodoje). Glifosatui atsparios kanadinės konyzos (angl. marestail) 2002 m. užplūdo daugiau nei 200 000 akrų medvilnės vakarų Tenesyje (JAV), arba 36 % viso medvilnės ploto valstijoje, ir taip pat buvo paveikta 200 000 akrų sojos pupelių. Herbicidams atsparių savaime įsisėjusių augalų ir piktžolių problema yra tokia didelė, kad kompanijos rekomendavo papildomai purkšti herbicidais. JAV žemės ūkio ekspertai atskleidžia, kad nuo 75 % iki 90 % GM kukurūzų augintojų naudoja produktą, vadinamą Liberty ATZ – Aventis piktžolių naikinimo priemonės amonio glufosinato ir atrazino mišinį [25]. Atrazinas – senas herbicidas, naudotas kukurūzų pasėliams, ir jis buvo probleminiu pesticidu dešimtmečiais. Jis yra įtrauktas į Europos Raudonąjį sąrašą (angl. Red List) ir Pirmumo sąrašą (angl. Priority List) dėl gyvūnų hormonų sutrikdymo poveikio. Glufosinatas taip pat toli gražu nėra nekenksmingas (žr. vėliau).

Bt augalai taip pat turi problemų, nes labai tikėtina, kad išsivystys kenkėjų, su kuriais kovoti šie augalai sukurti, atsparumas (žr. žemiau). Naujas Monsanto patento prašymas pagrįstas dviejų insekticidų naudojimu su jų Bt augalais tam, kad Bt augalai galėtų gaminti vabzdžiams kenkėjams atsparų štamą ir „daug problemų išliktų… kokios yra dabar“.

Nesenas tyrimas rodo, kad transgenai iš Bt saulėgrąžų, susikryžminę su laukiniais giminingais augalais, pastaruosius padarė atsparesnius ir vaisingesnius, su galimybe tapti superpiktžolėmis [26].

Bt atsparumas
Bt augalai yra genetiškai modifikuoti gaminti insekticidinius baltymus, įgytus iš bakterijos Bacillus thuringiensis (Bt). Tikimybė, kad kenkėjai, su kuriais kovoti sukurti Bt augalai, greitai išvystys atsparumą Bt toksinams yra tokia didelė ir reali, kad Jungtinėse Valstijose yra priimamos atsparumo valdymo strategijos, numatančios ne Bt augalų apsauginių zonų sodinimą ir Bt augalų su aukštais genų ekspresijos lygmenimis arba daugelio toksinų viename augale kūrimą.

Deja, išsivystė kenkėjų atsparumas daugeliui toksinų arba kryžminis atsparumas skirtingiems toksinams [27], o nesenas tyrimas atskleidžia, kad atsparūs štamai net gali iš toksino įgyti papildomą maistinę vertę, taip galbūt pasidarydami pavojingesniais kenkėjais nei anksčiau.

Didelė transgeninė tarša
2001 m. lapkričio mėnesį Berklio augalų genetikai Ignacio Chapela ir Davidas Quistas žurnale Nature išspausdino tyrimą [28], pristatantį įrodymus, kad kukurūzų rūšys, augančios atokiuose Meksikos regionuose, buvo užterštos transgenais, nepaisant fakto, kad šalyje buvo įvestas oficialus moratoriumas GM kukurūzų auginimui.

Tai sukėlė bendrą mokslininkų – biotechnologijų šalininkų puolimą, kuriam, numanoma, vadovavo Monsanto [29]. Nature 2002 m. vasario mėnesį atšaukė paramą šiam darbui, ir tai buvo neturintis precedento veiksmas per visą mokslinių publikacijų istoriją, nes tyrimas nebuvo nei klaidingas, nei buvo nuginčyta jo pagrindinė išvada. Po to sekęs Meksikos mokslininkų tyrimas patvirtino išvadą, parodydamas, kad tarša buvo daug platesnė nei manyta anksčiau [30]. Devyniasdešimt penki procentai vietovių mėginių buvo užteršti, taršos laipsnis svyravo nuo 1 % iki 35 %, vidutiniškai – 10–15 %. Su tuo susijusios kompanijos atsisakė pateikti molekulinę informaciją ar zondus (angl. probes) tyrimui, kuris būtų išaiškinęs, kas atsakingas už sukeltus nuostolius. Nature atsisakė publikuoti šiuos patvirtinančius rezultatus.

Iš tikrųjų, vienas svarbiausių faktorių, svarstytas Innovest pranešime (žr. aukščiau), kuris galėtų sukritikuoti Monsanto, yra žymūs investuotojų nuostoliai, kurie galėtų kilti dėl nenumatytos transgeninės taršos. Tarša yra neišvengiama, teigiama pranešime, ir gali privesti Monsanto ir kitas biotechnologijų kompanijas prie bankroto, palikdama problemą spręsti likusiai visuomenei.

Pasak Ignacio Chapela, kuris buvo įtrauktas į vėliau vykusią polemiką ir jo pareigos universitete vis dar kabo ant plauko, transgeninė tarša Meksikoje vis dar auga.

Genetiškai nemodifikuotų sėklų taršos mastas kelia nerimą. Pranešama, kad Dow Agroscience atstovas teigė, kad Kanadoje „visa sėklų sistema yra užteršta“ [31]. Dr. Lyle Friesenas iš Manitobos universiteto tyrė 27 veislių sėklų atsargų 33 mėginius ir nustatė, kad 32 iš jų buvo užteršti [32].

Tiriant žiedadulkes nustatyta, kad kviečių žiedadulkės pakilusios ore išlieka mažiausiai vieną valandą, kas reiškia, jog jos gali būti nuneštos didžiulius atstumus, priklausomai nuo vėjo greičio. Rapsų žiedadulkės yra net lengvesnės ir gali išlikti ore nuo 3 iki 6 valandų. 35 mylių per valandą (~56 km/h) vėjas nėra netipiškas, kas „dešimčių ar net šimtų metrų atskyrimo atstumą padaro tikru pajuokos objektu“, – teigė Percy Schmeiseris, garsus Kanados ūkininkas, kuris Kanados teismo buvo įpareigotas atlyginti „žalą“ Monsanto, nepaisant jo tvirtinimo, kad kaimyniniai GM pasėliai užteršė jo laukus. P. Schmeiseris pralaimėjo apeliaciją Federaliniame teisme, bet gavo teisę būti išklausytas Kanados Aukščiausiame teisme (2008 m. teismo sprendimas buvo palankus P. Schmeiseriui – vert. past.).

Ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai Saskačevane (Kanados provincija – vert. past.) taip pat pradėjo teismo procesus prieš Monsanto ir Aventis dėl jų pasėlių užteršimo ir jų ekologinio statuso žlugdymo.

Europos Komisija 2000 m. gegužės mėnesį ES Jungtinių tyrimų centro (angl. EU Joint Research Centre) Ateities technologijų studijų institutui (angl. Institute for Prospective Technological Studies) užsakė atlikti tyrimą apie GM ir ne GM pasėlių sambūvį. Tyrimas buvo baigtas ir pateiktas Europos Komisijai 2002 m. sausio mėnesį su rekomendacija, kad jis nebūtų paskelbtas viešai. Nuslėptas tyrimas, nutekintas Greenpeace [33], patvirtino tai, ką jau žinome: GM ūkininkavimo ir ne GM ar ekologinio ūkininkavimo sambūvis daugeliu atvejų būtų neįmanomas. Net atvejais, kai tai yra techniškai įvykdoma, tai pareikalautų brangių priemonių, siekiant išvengti taršos, ir padidintų gamybos išlaidas visiems ūkininkams, ypač smulkiesiems.

Transgeninė tarša neapsiriboja kryžminiu apdulkinimu. Naujas tyrimas rodo, kad transgeninės žiedadulkės, vėjo atneštos ar nukritusios tiesiai ant žemės, yra pagrindinis transgeninės taršos šaltinis [34]. Tokia transgeninė DNR buvo netgi rasta laukuose, kur GM augalai niekada nebuvo auginami, ir dirvožemio mėginiai, užteršti žiedadulkėmis, parodė transgeninės DNR perėjimą į dirvožemio bakterijas (žr. vėliau).

Kodėl taršos klausimas yra toks svarbus? Pirmas į galvą ateinantis atsakymas yra, kad vartotojai tam nepritaria. Daug svarbesnė priežastis yra neišspręsti saugumo klausimai.

Trečias skyrius. Mokslas ir atsargumas

Atsargumas, sveikas protas ir mokslas
Mums sakoma, kad nėra mokslinių įrodymų, jog GM kenkia. Bet ar tai yra saugu? Tai klausimas, kurį turėtume užduoti. Kai kas nors gali sukelti rimtą negrįžtamą žalą, yra teisinga ir tinkama mokslininkams reikalauti įrodymų, kad GM yra neabejotinai saugi. Paprastai tai vadinama „atsargumo principu“ (angl. precautionary principle), tačiau mokslininkams ir visuomenei tai yra tiesiog sveikas protas [35–37].

Moksliniai įrodymai nesiskiria nuo paprastų įrodymų ir turėtų būti suprantami bei vertinami tuo pačiu būdu. Skirtingų šaltinių ir įvairių rūšių įrodymai turi būti pasverti ir suderinti, kad jais remiantis būtų galima priimti politikos sprendimus ir veiksmus. Tuo pasižymi geras mokslas, taip pat ir sveikas protas.

Genetinė inžinerija apima rekombinaciją, t. y. sujungimą naujomis kombinacijomis DNR iš skirtingų šaltinių ir jos įterpimą į organizmų genomą, siekiant sukurti „genetiškai modifikuotus organizmus“ arba „GMO“ [38].

GMO yra nenatūralūs, ne tik dėl to, kad buvo sukurti laboratorijoje, bet todėl, kad daugelis jų gali būti sukurti tiktai laboratorijoje, visiškai skirtingai nei gamta kūrė per milijardus evoliucijos metų.

Taigi yra įmanoma naujus genus ir genų produktus, daugelį iš bakterijų, virusų ir kitų rūšių ar net genus, sukurtus išimtinai laboratorijoje, įvesti į augalus, taip pat ir maistines kultūras. Mes nevalgėme šių naujų genų bei genų produktų ir jie niekada nebuvo mūsų mitybos grandinės dalimi.

Dirbtiniai dariniai yra įterpiami į ląsteles invaziniais metodais, kurių rezultatas – atsitiktinė integracija į genomą, sukelianti nenuspėjamą, atsitiktinį poveikį, įskaitant didžiules tiek gyvūnų, tiek augalų anomalijas, nenumatytus toksinus ir alergenus maistinėse kultūrose. Kitaip tariant, nėra kokybės kontrolės galimybės. Šią problemą apsunkina didžiulis transgeninių linijų nestabilumas, kuris daro rizikos vertinimą praktiškai neįmanomą.

Anti-atsargumo rizikos vertinimas
Dauguma problemų būtų identifikuotos, jei kontroliuojančios institucijos rimtai imtųsi rizikos vertinimo. Tačiau kaip parodė Ho ir Steinbrecheris [39], maisto saugumo vertinimo procedūroje nuo pat pradžių buvo lemtingų trūkumų. Maisto vertinimo procedūrą apibrėžė bendras FAO ir Pasaulio sveikatos organizacijos (angl. World Health Organization, WHO) biotechnologijų ir maisto saugumo pranešimas, kuris buvo Ekspertų konsultacijos Romoje 1996 m. nuo rugsėjo 30 d. iki spalio 4 d. rezultatas, ir nuo tada tarnauja kaip pagrindinis modelis.

Šis pranešimas buvo kritikuotas dėl:

• Ginčytinų teiginių apie technologijos naudą;
• Vengimo prisiimti atsakomybę ar atkreipti dėmesį į pagrindinius maisto saugumo aspektus, kaip antai maistinių kultūrų naudojimą vaistų ir pramoninių cheminių medžiagų gamybai, taip pat ženklinimo ir monitoringo klausimus;
• Saugumo reikalavimų taikymo srities apribojimo, siekiant neįtraukti žinomų pavojų, tokių, kaip plataus veikimo spektro herbicidų toksiškumas;
• Klaidingo teigimo, kad genų inžinerija nesiskiria nuo įprastos selekcijos (angl. conventional breeding);
• „Substancinio (esminio) ekvivalentiškumo principo“ taikymo rizikos vertinime, kuris yra tiek sutartinis, tiek nemoksliškas;
• Neatsižvelgimo į ilgalaikį poveikį sveikatai ir maisto saugumui;
• Egzistuojančių mokslinių duomenų apie identifikuojamus pavojus, ypač kylančius dėl transgeninės DNR horizontalaus perkėlimo ir rekombinacijos, ignoravimo.

Visa tai padeda anti-atsargiam „saugumo vertinimui“, kuris sukurtas taip, kad paspartintų produkto patvirtinimą saugumo sąskaita.

„Substancinio (esminio) ekvivalentiškumo“ principas yra apgaulė rizikos vertinimo požiūriu

Didžiausias trūkumas yra „substancinio (esminio) ekvivalentiškumo“ principas, kuris turėtų būti rizikos vertinimo pagrindas. Pranešime teigiama:

„Substancinis ekvivalentiškumas yra koncepcija, kuri reiškia, kad jei nustatoma, jog naujas maisto produktas ar maisto komponentas yra substanciškai ekvivalentiškas esamam maisto produktui ar maisto komponentui, jis gali būti traktuojamas vienodai saugumo atžvilgiu (t. y. gali būti nusprendžiama, kad maisto produktas ar maisto komponentas yra tiek pat saugus kaip ir įprastas maisto produktas ar maisto komponentas).“

Kaip matyti, principas yra neaiškus ir blogai apibrėžtas. Bet iš tolesnių teiginių pasidaro aišku, kad jis sukurtas būti kiek įmanoma lankstesniu, nuolaidesniu ir atviresniu interpretacijoms.

„Substancinio ekvivalentiškumo nustatymas nėra saugumo įvertinimas pats savaime, bet dinamiškas, analitinis bandymas vertinti naujo maisto produkto saugumą lyginant su esamu maistu. Palyginimas gali būti paprastas arba gali labai užsitęsti priklausomai nuo prieinamų žinių kiekio ir tiriamo maisto produkto ar maisto komponento pobūdžio. Esminės savybės substancinio ekvivalentiškumo palyginimams turi būti lanksčios ir laikui bėgant keisis pagal besikeičiančius gamintojų ir vartotojų poreikius ir patirtį.“

Kitaip tariant, nebus nei reikalaujamų, nei tiksliai apibrėžtų tyrimų substanciniam ekvivalentiškumui (SE) nustatyti. Kompanijos galės laisvai lyginti bet ką, kam skubiausiai reikia SE patvirtinimo, ir atlikti mažiausiai galinčius atskirti tyrimus, kurie nuslėptų bet kokį esminį skirtumą (angl. substantial difference).

Praktiškai SE principas leido kompanijoms:

• Atlikti mažiausiai galinčius atskirti tyrimus, tokius kaip nesudėtingos baltymų, angliavandenių ir riebalų, amino rūgščių, atrinktų metabolitų kompozicijos;
• Išvengti išsamių transgeninių intarpų molekulinių apibūdinimų, siekiant nustatyti genetinį stabilumą, geno ekspresijos profilius, metabolinius profilius ir pan., kurie atskleistų nenumatytą poveikį;
• Tvirtinti, kad transgeninė linija yra substanciškai ekvivalentiška netransgeninei linijai, išskyrus transgeninį produktą, ir atlikti rizikos vertinimą tik transgenų produktams, taip vėl ignoruojant bet kokius nenumatytus pokyčius;
• Išvengti transgeninės linijos lyginimo su tose pačiose aplinkos sąlygose augintais netransgeniniais „tėvais“ ;
• Lyginti transgeninę liniją su bet kokia rūšies atmaina ir netgi su abstrakčiu dariniu, sudarytu iš atrinktų visų rūšies atmainų charakteristikų mišinio, taip, kad transgeninė linija galėtų turėti blogiausias kiekvienos atmainos savybes ir vis tiek būtų laikoma substanciškai ekvivalentiška;
• Lyginti skirtingus transgeninės linijos komponentus su skirtingomis rūšimis, kaip transgeninio rapso, modifikuoto gaminti lauro rūgštį, atveju. Tačiau „kiti riebiųjų rūgščių komponentai yra paprastai pripažįstami saugiais (angl. Generally Recognized as Safe, GRAS) kai vertinami individualiai, kadangi jie panašiais kiekiais yra kituose įprastai vartojamuose aliejuose.“

Nenuostabu, kad pranešime nueita dar toliau ir teigta:

„Iki šiol ir tikriausiai artimiausioje ateityje bus mažai, jei apskritai buvo, maisto produktų ar maisto komponentų pavyzdžių, sukurtų naudojant genetinę modifikaciją, kurie galėtų būti laikomi substanciškai neekvivalentiškais esamiems maisto produktams ar maisto komponentams.“

Dėl transgeninio nestabilumo šiuo SE principu pagrįstos reglamentavimo nuostatos tampa dar labiau absurdiškomis. Dokumente, pristatytame 2002 m. Pasaulio sveikatos organizacijos pasitarime [40], teigiama: „Svarbiausia problema, susijusi su transgeninių augalų biosaugumo įvertinimu, yra nenuspėjamas transformacijos pobūdis. Nenuspėjamumas kelia susirūpinimą, kad transgeniniai augalai auginami komerciškai elgsis nepastoviai“. Taigi transgeninės bulvės, kurių lauko bandymuose „pastebėtos žymios daigų morfologinės deformacijos ir kurios davė prastą šakniagumbių derlių, t. y. nedaug mažų, blogai susiformavusių šakniagumbių“, vis dėlto pagal taikytus testus buvo įvertintos „beveik jokių šakniagumbių kokybės pokyčių“ ir todėl buvo patvirtintos kaip „substanciškai ekvivalentiškos“.

Priešingai tam, kas buvo plačiai teigiama, GM maisto produktai niekada nepraėjo jokių reikalingų tyrimų, kurie galėtų nustatyti, kad jie yra saugūs. Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija (angl. Food and Drug Administration, FDA) 1992 m. nusprendė, kad genų inžinerija buvo tik įprastos selekcijos pratęsimas, ir todėl saugumo vertinimai buvo nereikalingi. Nors pirmasis transgeninis augalas, Flavr Savr pomidorai, praėjo formalų saugumo vertinimą (kurio neišlaikė, žr. vėliau), visiems vėlesniems augalams taikyta savanoriška patikrinimo procedūra.

Belinda Martineau, mokslininkė, kuri atliko Flavr Savr pomidorų saugumo tyrimus Calgene kompanijoje, išleido knygą [41], kurioje teigė, kad „Calgene pomidorai neturėtų būti laikomi saugumo standartu šiai naujai pramonei, kaip ir nei vienas kitas genų inžinerijos produktas.“ Ji griežtai smerkia duomenų apie transgeninių augalų poveikį sveikatai ir aplinkai trūkumą. „Ir tiesiog skelbti, kad „šie maisto produktai yra saugūs ir nėra jokių priešingų mokslinių įrodymų“ yra ne tas pats, kas sakyti, jog „buvo atlikti išsamūs tyrimai ir tokie yra rezultatai“.

JAV Nacionalinė mokslų akademija 2002 m. vasario mėnesį išleido pranešimą, kritikuojantį JAV Žemės ūkio departamentą (angl. Department of Agriculture, USDA) dėl nepakankamo aplinkos saugojimo nuo GM augalų grėsmių [42]. Jame sakoma, kad USDA vykdomi patikrinimai stokoja mokslinio pagrindimo ir jie nėra taikomi vienodai; rizikos aplinkai vertinimas, ypač augalų, genetiškai pakeistų, kad būtų atsparūs vabzdžiams, buvo „daugiausia paviršutiniškas“; ir kadangi aplinkosauginiai vertinimai laikomi konfidencialiais kaip komercinės paslaptys, departamento atliekamas peržiūros procesas „stabdo išorinę patikrą ir skaidrumą“. Pranešimas kviečia USDA padaryti peržiūros procesą „žymiai skaidresnį ir griežtesnį“, siekti, kad išvados būtų įvertintos nepriklausomų mokslo ekspertų ir užtikrinti didesnį visuomenės dalyvavimą.

Iš tikrųjų yra labai nedaug nepriklausomų GM augalų saugumo sveikatai ir aplinkai tyrimų. Vis dėlto buvo sukaupta pakankamai įrodymų, kad GM augalai nėra saugūs.

Mes neabejotinai esame tokiame laikotarpyje, kai galima įspėti dėl grėsmės, kai sveikas protas ar atsargumo principo taikymas vis dar gali atitraukti ir sušvelninti nelaimes, kurios gali kilti per ilgesnį laiką [43].

Ketvirtas skyrius. GM maisto saugumo tyrimai

Paskelbtų duomenų trūkumas
Paskelbtų duomenų, susijusių su GM maisto produktų saugumu, aiškiai trūksta. Ir ne tik. To, kas publikuota mokslinė kokybė daugeliu atvejų neatitinka gero mokslo standartų.

Atsakydamas į Škotijos parlamento neseną tyrimą apie GM augalų poveikį sveikatai [44], Stanley Ewenas, Grampijos universiteto ligoninių tresto histopatologas ir Gaubtinės žarnos vėžio pilotinio tyrimo Grampijos regione vadovas apibendrino situaciją:

„Gaila, kad labai mažai žmonėms skirtų GM maisto produktų bandymų su gyvūnais yra viešai prieinami mokslinėje literatūroje. Iš to išplaukia, kad nebuvo parodyta, jog GM maisto produktai nekelia rizikos ir, iš tikrųjų, prieinami mokslinių eksperimentų rezultatai verčia sunerimti.“

Du tyrimai iki 1999 m. atskleidė žalingus poveikius gyvūnams, maitintiems GM maisto produktais. Pirmasis buvo tyrimas, pateiktas JAV Maisto ir vaistų administracijai (FDA) dėl Flavr Savr GM pomidorų, maitintų žiurkėms. Kelioms žiurkėms išsivystė skrandžio sienelių erozijos (ankstyvosios opos), panašios į matomas pagyvenusių žmonių skrandžiuose nuo aspirino ar panašių vaistų. Žmonėms nuo šių ankstyvųjų opų gali prasidėti kraujavimas, keliantis realią grėsmę gyvybei.

Antrasis darbas, paskelbtas moksliniame (peer-reviewed) žurnale, buvo apie vieno mėnesio amžiaus pelių patinų maitinimą žaliomis GM bulvėmis. Rezultatai atskleidė proliferacinį augimą (angl. proliferative growth) plonosiose žarnose [45].

Pusztai ir bendradarbių tyrimas
Nebuvo atlikta nepriklausomų tyrimų apie GM maisto poveikius sveikatai, kol Škotijos Žemės ūkio, aplinkos ir žuvininkystės departamento tarnyba (angl. Scottish Office of Agriculture, Environment and Fisheries Department, SOAEFD) finansavo Pusztai vadovaujamą projektą Rowett institute, kurio tikslas buvo imtis svarbaus GM bulvių, britų mokslininkų pakeistų naudojant geną iš snieguolės svogūnėlio, galimų pavojų aplinkai ir sveikatai tyrimo [46].

Tyrimai atskleidė, kad dvi amarams atsparių GM bulvių iš to paties pakeitimo eksperimento transgeninės linijos nebuvo substanciškai ekvivalentiškos savo sudėtimi nei tėvinių bulvių linijai, nei tarpusavyje. Apytikrė, prastai apibrėžta ir nemoksliška „substancinio ekvivalentiškumo“ sąvoka, kuria reglamentavimo institucijos rėmėsi rizikos vertinime, buvo kritikuojama nuo jos sampratos (žr. aukščiau). Ji akivaizdžiai atgyveno savo dienas.

Dar svarbiau, rezultatai parodė, kad dietos, kurių sudėtyje buvo GM bulvių, kai kuriais atvejais trukdė jaunų žiurkių augimui ir kai kurių jų gyvybiškai svarbių organų vystymuisi, sukeldamos pokyčius žarnyno struktūroje bei funkcijoje ir sumažindamos jų imuninę reakciją į kenksmingus antigenus. Priešingai, gyvūnai, maitinti dieta, kurios sudėtyje buvo tėvinės genetiškai nemodifikuotos bulvės ar tėvinės bulvės, papildytos geno produktu, nepatyrė tokio poveikio. Kai kurie rezultatai buvo paskelbti [47–51]. Paskutinysis darbas [51] yra išsami saugumo tyrimų, susijusių su GM maisto produktais, apžvalga, įskaitant anksčiau apibūdintus pateiktus FDA nepublikuotus eksperimentus su GM pomidorais.

Pusztai ir kolegų išvados mokslo sluoksniuose buvo daugelio puolamos, tačiau niekada nebuvo paneigtos pakartojant darbą ir išspausdinant rezultatus moksliniuose (peer-reviewed) žurnaluose. Jie aiškiai parodė, kad galima atlikti toksikologinius tyrimus ir kad GM maisto produktų saugumas turi būti patvirtintas tiek trumpalaikiais, tiek ilgalaikiais maitinimo, medžiagų apykaitos ir imuniteto reakcijų tyrimais su jaunais gyvūnais, kadangi jie yra pažeidžiamiausi bei labiausiai linkę reaguoti ir parodys bet kokius mitybos ir medžiagų apykaitos stresus, paveikiančius vystymąsi, šio požiūrio laikosi ir kiti mokslininkai.

Škotijos žemės ūkio statistikos tarnybos nepriklausomai atlikta daugelio kintamųjų statistinė rezultatų analizė parodė, kad pagrindiniai potencialiai žalingi GM bulvių poveikiai buvo tik iš dalies sukelti snieguolės lecitino transgeno, ir kad genetinės transformacijos metodas ir/ar pažeidimai bulvių genome taip pat labai prisidėjo prie pastebėtų pokyčių.

Eweno ir Pusztai darbas, išspausdintas The Lancet [48], sukėlė daug diskusijų ir atrodo, kad Karališkosios draugijos (angl. Royal Society) narių bandymai diskredituoti Pusztai iki šiol tebesitęsia.

Ewenas ir Pusztai išmatavo plonųjų žarnų sienelių dalį, kuri gamina naujas ląsteles, ir atrado, kad naujų ląstelių skyriaus ilgis žymiai padidėjo GM maitintoms žiurkėms, bet ne kontrolinei žiurkių grupei, maitintai genetiškai nemodifikuotomis bulvėmis. Padidėjusi ląstelių gamyba turėjo būti dėl genetinės modifikacijos sukelto augimo faktoriaus poveikio bulvėse (augimo faktoriai yra baltymai, kurie skatina ląstelių augimą ir dauginimąsi, ir jeigu jie nekontroliuojami – sukelia vėžį). Panašūs poveikiai buvo pastebėti skrandžio sienelėse [51].

Statistinė analizė toliau atskleidė, kad augimo faktoriaus poveikis buvo ne dėl išreikšto transgeninio baltymo – snieguolės lecitino, bet buvo geno darinio, įterpto į bulvių genomo DNR, poveikis. Kitaip tariant, genetiškai nemodifikuotos bulvės, į kurias suleista snieguolės lecitino, tiesiog neturėjo tokio paties poveikio.

Darinys apima ne tik naują geną, bet taip pat genus žymenis (angl. marker genes) ir stiprų promotorių iš žiedinio kopūsto mozaikinio viruso (angl. cauliflower mosaic virus, CaMV), kuris yra labai svarbių ginčų dėl jo saugumo centre (žr. vėliau).

Ewenas [44] atkreipė dėmesį, kad nors sveikas ir nepaliestas virusas atrodo nežalingas, nes mes valgėme žiedinių kopūstų tipo daržoves tūkstantmečius, „atskirų viruso infekcinių dalių naudojimas nebuvo išbandytas su gyvūnais“.

Tolimesni galimi nepageidaujami poveikiai gali būti susiję su žmogaus kepenų reakcija į hepatito virusą, nes žiedinio kopūsto mozaikinis virusas ir hepatito B virusas priklauso tai pačiai pararetrovirusų šeimai su labai panašiais genomais ir savitais gyvenimo ciklais.

Šie ir kiti CaMV promotoriaus potencialūs pavojai detaliau bus aptarti vėliau.

Penktas skyrius. Transgeniniai pavojai

Bt toksinai
Akivaizdžiausias saugumo klausimas yra susijęs su į GM augalus įvestu transgenu ir jo produktu, kadangi jie yra naujovė ekosistemoje ir gyvūnų bei žmonių mitybos grandinėje.

Maistiniai ir nemaistiniai augalai su įvestais Bt toksinais iš Bacillus thuringiensis sudaro apie 25 % visų šiuo metu pasaulyje auginamų GM augalų. Buvo nustatyta, kad jie yra žalingi pelėms, drugeliams ir auksaakėms [27]. Bt toksinai taip pat veikia Coleoptera būrio vabzdžius (vabalus, straubliukus ir kt.). Šis būrys turi apie 28 600 rūšių, daug daugiau nei koks kitas būrys. Bt augalai per šaknis į dirvožemį išskiria toksiną, kas gali turėti didelį poveikį dirvožemio ekologijai ir derlingumui.

Bt toksinai gali būti tikri ir potencialūs alergenai žmonėms. Kai kurie Bt purškimo paveikti lauko darbininkai patyrė alerginį odos jautrumą ir jiems išsiskyrė IgE ir IgG antikūniai. Mokslininkų grupė įspėjo dėl Bt augalų išleidimo žmonių vartojimui. Jie parodė, kad rekombinantinis Cry1Ac protoksinas iš Bt augalų yra stiprus sisteminis ir gleivinės imunogenas, toks pat stiprus kaip ir choleros toksinas [52].

Tas pats Bt štamas, kuris sukėlė sunkią žmonių nekrozę (audinių mirtį), per 8 valandas nužudė peles (nudvėsė nuo klinikinio toksinio šoko sindromo) [53]. Tiek Bt baltymas, tiek Bt bulvės pakenkė pelėms maitinimo eksperimentuose, pažeisdami jų klubinę žarną (plonųjų žarnų dalį) [45]. Ištyrus peles pastebėta, kad paviršinėje žarnos sienelėje buvo nenormalios mitochondrijos su išsigimimo požymiais ir suardytais mikrogaureliais (mikroskopiniai išsikišimai ląstelės paviršiuje).

Kadangi Bt arba Bacillus thuringiensis ir Bacillus anthracis (juodligės rūšys, naudotos biologiniuose ginkluose) yra artimai giminingos tarpusavyje ir giminingos trečiajai bakterijai, Bacillus cereus, paplitusiai dirvožemio bakterijai, sukeliančiai apsinuodijimą maistu, jos gali lengvai pasikeisti plazmidėmis (žiedinėmis DNR molekulėmis, sudarančiomis genetinės replikacijos pradžią, kurios leidžia replikuotis nepriklausomai nuo chromosomų), turinčiomis toksinų genus [54]. Jei į B. anthracis pereitų Bt genai iš Bt augalų per horizontalų genų perkėlimą (žr. vėliau), gali atsirasti nauji B. anthracis štamai su nenuspėjamomis savybėmis.

„Farmaciniai“ augalai (angl. „pharm“, pharmaceutical crops)
Kuriant naujos kartos GM augalus į maistinius ir nemaistinius augalus kaip vakcinos ir medikamentai yra įterpiamos kitos pavojingos genų, bakterijų ir virusinės sekos [55–62]. Šie farmaciniai augalai apima išskiriančius citokinus (angl. cytokines), kurie, yra žinoma, kad slopina imuninę sistemą, sukelia ligas ir centrinės nervų sistemos toksiškumą, taip pat interferon alfa (angl. interferon alpha), kuris, pranešama, sukelia silpnaprotystę, neurotoksiškumą ir nuotaikos bei kognityvinius šalutinius poveikius. Kai kurie turi virusinių sekų, kaip antai kiaulių koronaviruso „spike“ baltymo geną, priklausantį tai pačiai šeimai kaip SARS virusas, susijęs su 2003 metų pasauline epidemija [63, 64].

AIDS viruso ŽIV-1 glikoproteino genas gp120, įterptas į GM kukurūzus kaip „pigi, valgoma vakcina“, yra dar viena biologinė uždelsto veikimo bomba. Yra daug įrodymų, kad šis genas gali pakenkti imuninei sistemai, nes jis yra homologiškas antigenus surišančioms įvairioms imunoglobulinų sritims ir turi panašias į imunoglobulinų rekombinacijos vietas. Dar daugiau, šios rekombinacijos vietos yra taip pat panašios į rekombinacijos vietas, esančias daugelyje virusų ir bakterijų, su kuriais gp120 gali rekombinuoti sukurdamas mirtinus patogenus [65–68].

Bakterinė ir virusinė DNR
Pavojaus šaltiniai, kurių iki šiol nepaisyta (GM augaluose, bet ne genų terapijoje, kur jie pripažįstami vengtinais) yra DNR iš bakterijų ir virusų, turinti aukštą CpG dinukleotidų dažnį [24]. Šie CpG motyvai yra imunogeniniai ir gali sukelti uždegimą, septinį artritą ir B ląstelių limfomos vystymąsi bei autoimunines ligas [69–73]. Vis dar dauguma į GMO įterptų genų yra iš bakterijų bei virusų ir tai taip pat kelia kitus pavojus (žr. žemiau).

Šeštas skyrius. „Savižudžiai“ augalai (angl. terminator crops) skleidžia vyriškąjį sterilumą

„Savižudžiai“ genai sterilumui
Siekiant išvengti nuobodžių semantinių argumentų, „savižudžiais“ augalais čia vadinami bet kokie transgeniniai augalai, modifikuoti su „savižudžiu“ genu vyriškajam, moteriškajam ar sėklų sterilumui tam, kad ūkininkai negalėtų išsaugoti ir vėl pasėti sėklų ar siekiant apsaugoti patentuotas savybes.

Visuomenė pirmą kartą sužinojo apie „savižudžių“ augalų technologiją iš patentų, kurie bendrai priklausė JAV Žemės ūkio departamentui (USDA) ir Delta and Pine Land kompanijai. Pasaulyje vyko didžiuliai protestai ir Monsanto, kuri įsigijo Delta and Pine Land patentines teises, atsisakė vystyti tame konkrečiame patente aprašytus „savižudžius“ augalus. Vis dėlto, kaip išsiaiškino Ho ir Cumminsas, konstruoti sterilumui yra daug būdų ir kiekvienas iš jų yra atskiro patento subjektas.

Paaiškėjo, kad Europoje, Kanadoje ir JAV nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios buvo atliekami „savižudžių“ augalų lauko bandymai ir keletas rūšių jau komerciškai auginama Šiaurės Amerikoje [74]. Jungtinėje Karalystėje vertinant GM augalų poveikį augalijai ir gyvūnijai ūkiuose, GM rapsai, tiek pavasarinė, tiek žieminė rūšys, modifikuoti, kad būtų vyriškai sterilūs, sudaro didžiąją dalį.

GM rapsai yra „savižudžiai“ augalai
Šių GM rapsų vyriškojo sterilumo sistema susideda iš trijų linijų.

Vyriškojo sterilumo linija yra išlaikoma „hemizigotinėje“ būsenoje, t. y. tik viena „savižudžio“ geno kopija, barnazė, sujungta su atsparumo glufosinatui genu. Barnazės genas paleidžiamas promotoriaus (geno jungiklio), kuris yra aktyvus tik dulkinėje ar vyriškoje žiedo dalyje. Barnazės geno ekspresija dulkinėje paskatina baltymo barnazės, kuris ardo RNR ir yra stiprus ląstelės nuodas, didėjimą RNR. Ląstelė miršta ir sustoja dulkinės vystymąsis, taigi negaminamos žiedadulkės. Ši vyriškojo sterilumo linija yra sukuriama hemizigotinėje būsenoje kryžminant su ne GM rūšimi ir naudojant amonio glufosinatą sunaikinti pusę palikuonių kartos augalų, neturinčių prisijungusio H-barnazės transgeno kopijos.

Vaisingumo atstatymo linija (angl. the male restorer line) yra homozigotinė (su dviem kopijomis) su vaisingumą atstatančiu genu, barstar, kuris taip pat sujungtas su atsparumo glufosinatui genu. Barstar genas taip pat yra kontroliuojamas specialaus promotoriaus, kuris veikia dulkinėje. Jo ekspresija duoda barstar baltymą, kuris yra specifinis barnazės inhibitorius, taigi neutralizuoja pastarosios veikimą.

Vyriškojo sterilumo linijos ir vaisingumo atstatymo linijos kryžminimas sukuria F1 hibridą, kuriame barnazė yra neutralizuojama barstar, taip atkuriant dulkinės vystymąsi, kad ji galėtų gaminti žiedadulkes.

Gali būti įrodyta, kad F1 hibridas iš tikrųjų paskleidžia tiek atsparumo herbicidui genus, tiek savižudžius genus vyriškajam sterilumui savo žiedadulkėmis, su potencialiai triuškinančiu poveikiu žemės ūkio ir gamtinei bioįvairovei. Tai daro Jungtinės Karalystės ir JAV vyriausybių šių augalų, kaip būdo „sulaikyti“ ar „užkirsti kelią“ transgenų plitimui, skatinimą pajuokos objektu. Tikrasis tokios rūšies genų inžinerijos tikslas yra apsaugoti kompanijų patentus.

Septintas skyrius. Herbicidų keliami pavojai

Pelnas iš herbicidų pardavimo
Daugiau nei 75 % visų šiuo metu pasaulyje auginamų GM augalų yra modifikuoti taip, kad būtų atsparūs plataus veikimo spektro herbicidams, gaminamiems tų pačių kompanijų, kurios daugiausiai pelno gauna iš herbicidų pardavimo. Šie plataus spektro herbicidai ne tik žudo augalus nesirinkdami, jie taip pat yra žalingi praktiškai visoms laukinių gyvūnų rūšims ir žmonėms.

Amonio glufosinatas
Amonio glufosinatas arba fosfinotricinas yra siejamas su neurologiniu, respiratoriniu, skrandžio ir žarnyno bei hematologiniu toksiškumu, taip pat su žmonių ir žinduolių apsigimimais [75]. Jis yra toksiškas drugeliams ir daugeliui naudingųjų vabzdžių, taip pat moliuskų ir austrių lervoms, dafnijoms ir kai kurioms gėlavandenėms žuvims, ypač vaivorykštiniam upėtakiui. Jis slopina naudingąsias dirvos bakterijas ir grybus, kurie fiksuoja azotą.

Vabzdžių ir augalų sumažėjimas turėtų pritrenkiančių padarinių paukščių ir smulkiųjų gyvūnų gyvenimui.

Be to, buvo nustatyta, kad kai kurie augalų patogenai yra labai atsparūs glufosinatui, o antagonistiniai tiems patogenams organizmai buvo rimtai ir neigiamai paveikti. Tai galėtų turėti katastrofišką poveikį žemės ūkiui.

Glufosinatui atsparūs augalai turi pat (fosfinotricino acetiltransferazės, angl. phosphinothricin acetyl transferase) geną, kuris aktyvuoja fosfinotriciną, pridėdamas jam acetilo grupę, kad susidarytų acetilfosfinotricinas (angl. acetylphosphinothricin). Pastarasis kaupiasi GM augale ir yra visiškai naujas metabolitas augale, taip pat ir visoje mitybos grandinėje iki žmogaus, ko rizika nebuvo apgalvota.

AgrEvo, tapusios Aventis, o dabar Bayer CropScience pateikti duomenys rodo, kad mikroorganizmai šiltakraujų gyvūnų žarnyne gali pašalinti acetilo grupę ir atkurti toksišką herbicidą. Fosfinotricinas slopina fermentą gliutaminsintetazę, kuris paverčia svarbias amino ir gliutamino rūgštis gliutaminu. Glufosinato veikimo galutinis rezultatas yra amoniako ir gliutamato kaupimasis gliutamino sąskaita. Amoniako kaupimasis būtent ir yra mirtinas augalams.

Žinduoliuose gliutaminsintetazės slopinimo pasekmės labiau susiję su padidėjusiu gliutamato kiekiu ir sumažėjusiu gliutamino kiekiu. Cirkuliuojantis amoniakas yra pašalinamas kepenyse šlapalo ciklu. Tačiau smegenys yra labai jautrios toksiškam amoniako poveikiui ir amoniako pertekliaus pašalinimas priklauso nuo jo inkorporavimo į gliutaminą. Gliutamatas yra labai svarbus neurotransmiteris ir tokie dideli trukdžiai jo metabolizmui yra susiję su poveikiu sveikatai.

Šių žinomų poveikių pakanka nedelsiant sustabdyti visus GM augalų lauko bandymus, kol nebus visiškai atsakyta į svarbius klausimus apie visų pat geną turinčių produktų N-acetilfosfinotricino metabolizmą, kaupimą ir virsmus.

Glifosatas
Kitas pagrindinis kartu su GM augalais naudojamas herbicidas – glifosatas – nėra geresnis [76].

Glifosatas žudo augalus, slopindamas fermentą 5-enolpiruvilšikimato-3-fosfato sintetazę (angl. 5-enolpyruvylshikimate-3-phosphate synthetase, EPSPS), svarbų aromatinių amino rūgščių, kaip antai fenilalanino, tirosino ir triptofano, vitaminų ir daugelio antrinių metabolitų – folatų, ubikvinono, naftokvinono (angl. naphthoquinone) biosintezei [77]. Šikimatai veikia žaliųjų augalų chloroplastuose. Tam, kad pasireikštų herbicido naikinantis poveikis, reikia, kad augalas augtų ir būtų šviesoje.

GM augalai, kad būtų atsparūs Monsanto glifosato versijai, vadinamai „Roundup Ready“, yra modifikuoti su dviem labai svarbiais genais. Vienas genas suteikia sumažėjusį jautrumą glifosatui, o kitas leidžia augalui suardyti glifosatą. Abiejų genų ekspresija nukreipta į herbicido aktyvumo vietą – chloroplastus, pridedant augalinės kilmės „tranzitinio peptido“ koduojančias sekas.

Pirmasis genas koduoja bakterinės kilmės augalo fermento versiją, dalyvaujančią biocheminiame šikimatų veikime. Skirtingai nuo augalo fermento, kuris yra jautrus glifosatui, dėl ko nuslopinamas augimas ar augalas miršta, bakterinis fermentas yra nejautrus glifosatui. Antrasis genas (taip pat iš bakterijos) koduoja glifosatą suardantį fermentą ir jo kodinė seka buvo pakeista siekiant sustiprinti glifosatą suardantį poveikį.

Šikimatų-chorizmatų veikimas neaptinkamas žmonėse bei žinduoliuose, ir todėl yra naujas dalykas; tačiau jis randamas įvairiuose mikroorganizmuose. Vis dėlto, glifosatas trukdo metabolito fosfoenolpiruvato (angl. phosphoenol pyruvate, PEP) pririšimui prie fermento vietos [78]. PEP yra svarbiausias metabolitas, esantis visuose organizmuose, įskaitant žmones. Todėl glifosatas gali sutrikdyti daugelį svarbių fermentų sistemų, kurios panaudoja PEP, įskaitant energijos metabolizmą ir pagrindinių membranų lipidų, reikalingų nervų ląstelėms, sintezę.

Glifosatas Jungtinėje Karalystėje yra dažniausiai pasitaikanti nusiskundimų ir apsinuodijimų priežastis [79]. Pavyko bandymai nusižudyti panaudojus tik 100 mililitrų nuo 10 iki 20 % tirpalo. Buvo pranešta apie plačiai paplitusius daugelio organizmo sistemų sutrikimus naudojant jį įprastomis dozėmis. Sutrikimai apėmė pusiausvyros sutrikimus, galvos svaigimą, sumažėjusius pažintinius gebėjimus, priepuolius, susilpnėjusį regėjimą, uoslę, klausą bei skonio jutimą, galvos skausmus, kraujo spaudimo kritimą, viso kūno traukulius ir tikus, raumenų paralyžių, periferinę neuropatiją, motorinių įgūdžių praradimą, per didelį prakaitavimą ir sunkų nuovargį [80].

Epidemiologinis Ontarijo ūkių populiacijų tyrimas parodė, kad glifosato veikimas beveik padvigubino vėlyvų savaiminių abortų riziką [81]. Tarp glifosato naudotojų vaikų daugiau vaikų su nervų sistemos ir elgesio sutrikimais [82]. Atliekant bandymus su laboratorinėmis žiurkėmis nustatyta, kad glifosatas sukėlė vaisiaus skeleto vystymosi atsilikimą [83].

Kiti eksperimentai ir gyvūnų tyrimai rodo, kad glifosatas slopina steroidų sintezę [84] ir yra genotoksiškas žinduoliams [85, 86], žuvims [87, 88] ir varlėms [89, 90]. Lauko dozės sliekams sukėlė mažiausiai 50 procentų mirtingumą ir žymiai pakenkė išgyvenusių sliekų žarnynui [91]. Neseniai paskelbtame darbe nustatyta, kad Roundup sukėlė ląstelių dalijomosi sutrikimus, kurie gali būti susiję su žmonių vėžiniais susirgimais [92].

Kaip apžvelgta 76 nuorodoje, azotą fiksuojantis transgeninės ir netransgeninės sojos simbiontas yra jautrus glifosatui ir ankstyvas glifosato naudojimas sumažino augalų biomasę ir azoto kiekį. Glifosato naudojimas aukštesnėje temperatūroje (apie 35 °C) Roundup Ready sojai sukėlė meristemos pažeidimą, kuris yra susijęs su padidėjusiu herbicido transportavimu į meristemą.

Naudojant glifosatą įprastai piktžolių kontrolei naikinamos, o kai kuriose vietovėse net visai išnaikinamos nykstančios augalų rūšys. Miškų ekosistemose jis žymiai sumažina samanūnų ir kerpių. Pupelių daigų apdorojimas glifosatu sukėlė trumpalaikius patogenų pagausėjimus dirvožemyje.

Glifosato naudojimas siekiant kontroliuoti invazines rūšis palei užliejamas žemumas sukėlė netikėtų šalutinių poveikių. Po purškimo herbicido nuosėdose sumažėjo 88 %, tuo tarpu daugiametėse žolėse, kurioms buvo skirtas, herbicido padaugėjo 591 %, ir jis buvo sukauptas rizomose. Glifosatas išlieka dirvožemyje bei gruntiniuose vandenyse ir buvo rastas šulinių vandenyje vietovėse, esančiose greta purkštų plotų.

Yra gausybė publikuotų mokslinių darbų, rodančių, kad didžiulis glifosato naudojimo padidėjimas kartu su GM augalais kelia žymią grėsmę žmonių bei gyvūnų sveikatai ir aplinkai.

Aštuntas skyrius. Horizontalus genų perkėlimas (angl. Horizontal Gene Transfer)

Horizontalus genų perkėlimas ir epidemijos
Horizontalus genų perkėlimas – tiesioginis genetinės medžiagos perkėlimas į organizmų genomus (tiek tos pačios, tiek visiškai negiminingų rūšių) – yra iki šiol rimčiausias saugumo klausimas, kuris yra specifinis genų inžinerijai [93].

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių ir „masinio naikinimo ginklų“ pasaulis puolė į isteriją. Vyriausybės norėjo uždrausti jautrių mokslinių tyrimų rezultatų publikavimą, ir grupė pagrindinių gamtos mokslų redaktorių bei autorių buvo tos pačios nuomonės. Kai kurie mokslininkai net siūlė sukurti tarptautinę instituciją kontroliuoti tyrimus ir publikacijas [65]. Bet nedaugelis pripažino, kad genų inžinerija pati iš prigimties yra pavojinga, kaip pirmą kartą nurodė genų inžinerijos pradininkai Asilomaro deklaracijoje aštuntojo dešimtmečio viduryje, ir kaip kai kurie iš mūsų primename visuomenei ir politikos kūrėjams dabartiniu metu [94, 95].

Tačiau žiniasklaidos dėmesį patraukė 2001 m. sausio mėnesio pranešimas apie tai, kaip Australijos mokslininkai, manipuliuodami nekenksmingu virusu, „atsitiktinai“ sukūrė mirtiną pelių virusą, kuris nužudė visas savo aukas. Žurnale „New Scientist“ pasirodžiusio straipsnio antraštė skelbė: „Katastrofos užuomazgos: modifikavus pelių virusą atsidūrėme per vieną žingsnį iki biologinio ginklo”. Redakcijos skiltyje buvo parašyta dar griežčiau: „Džinas paleistas, biotechnologija ką tik iškrėtė bjaurią staigmeną. Kitą kartą tai gali būti katastrofiška.“

Šis atvejis ir SARS epidemija primena, kad horizontalus genų perkėlimas ir rekombinacija sukuria naujus ligas sukeliančius virusus bei bakterijas ir jeigu genų inžinerija bus taikoma bet kaip, ji labai padidins horizontalaus genų perkėlimo ir rekombinacijos apimtis bei polinkį.

Genų inžinerija padidina horizontalaus genų perkėlimo apimtis ir polinkį
Pirmiausia, genų inžinerija apima genetinės medžiagos rekombinaciją iš labai įvairių šaltinių, kurie kitaip gamtoje turėtų labai mažai galimybių susimaišyti ir rekombinuoti. Kai kuriais naujais metodais, pavyzdžiui DNR sukeitimu (angl. DNA shuffling) [96, 97], laboratorijoje per keletą minučių galima sukurti milijonus naujų rekombinantų, niekada anksčiau neegzistavusių per milijardus evoliucijos metų. Nėra jokių ribų DNR šaltiniams, kuri gali būti sukeičiama šiuo būdu.

Antra, ligas sukeliantys virusai ir bakterijos bei jų genetinė medžiaga yra pagrindinės genų inžinerijos, o taip pat ir biologinio ginklo apgalvoto kūrimo, medžiagos ir įrankiai. Ir tai apima atsparumo antibiotikams genus, kurie apsunkina infekcijų gydymą.

Galiausiai, genų inžinerija sukonstruoti dirbtiniai dariniai yra sukurti peržengti rūšių barjerus ir pereiti į genomus, t. y. toliau padidinti bei pagreitinti horizontalų genų perkėlimą ir rekombinaciją, kas dabar pripažinta pagrindiniu keliu kurti naujus ligų veiksnius, galbūt daug svarbesniu nei vietų mutacijos (angl. point mutations).

Prie to pridėjus anksčiau minėtą transgeninei DNR būdingą nestabilumą, kuris padaro ją labiau linkusią trūkti ir rekombinuoti, pradedame suprasti, kodėl mums nereikia bioteroristų kai turime genų inžinierius.

Devintas skyrius. CaMV 35S promotorius

Rekombinacijos vieta (angl. recombination hotspot)
Kai kurie transgeniniai dariniai yra mažiau stabilūs nei kiti, kaip antai turintys žiedinio kopūsto mozaikinio viruso (CaMV) 35S promotorių.

CaMV užkrečia kopūstinių šeimos augalus. Vienas iš jo promotorių, 35S, buvo plačiai naudojamas GM augaluose jau nuo genų inžinerijos taikymo pradžios, kol neišaiškėjo abejonių keliančios jo savybės. Pati rimčiausia jų yra ta, kad CaMV 35S promotoriuje yra „rekombinacijos vieta“, kurioje jis turi polinkį rekombinuotis su kita DNR, nors tai buvo įrodyta daug vėliau.

Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios ėmė kilti didelės abejonės dėl virusinių genų įterpimo į GM augalus tam, kad jie taptų atsparūs virusų sukeltoms ligoms, saugumo. Dauguma virusinių genų buvo linkę rekombinuotis su kitais virusais, taip sukurdami naujus ir kartais labai užkrečiamus virusus.

1999 m. dvi tyrėjų grupės nepriklausomai pateikė svarius įrodymus apie tai, kad CaMV 35S promotoriuje yra rekombinacijos vieta. Tai buvo labai svarbu, atsižvelgiant į anksčiau aprašytus Eweno ir Pusztai tyrimus, nes rodė, jog GM bulvėmis maitintoms jaunoms žiurkėms sukelti pakenkimai gali būti dėl paties transformacijos proceso ar transgeninio darinio.

Ho ir bendraautoriai, apžvelgę išvadas dėl CaMV 35S promotoriaus saugumo, pažymėjo, kad rekombinacijos vieta yra apsupta daugelio elementų, kurie, kaip žinoma, dalyvauja rekombinacijoje ir yra panašūs į kitas rekombinacijos vietas, įskaitant ir Agrobacterium T-DNA vektoriaus, bene dažniausiai naudojamo kuriant transgeninius augalus, ribas. Įtariamam rekombinacijos mechanizmui, kai dviguba DNR spiralė trūksta, o paskui atstatoma, reikia nedidelės arba nereikia jokios DNR sekos homologijos, ir rekombinacija tarp virusų transgenų bei užkrečiamų virusų buvo pakankamai įrodyta. Be to, CaMV 35S promotorius veikia efektyviai visuose augaluose, taip pat ir žaliuosiuose dumbliuose, mielėse ir E. coli. Jis yra modulinės struktūros, o jo dalys panašios į daugelio kitų augalų ir gyvūnų virusų promotorius ir gali būti su jais sukeičiamos.

Gauti rezultatai leidžia manyti, kad transgeniniai dariniai, turintys CaMV 35S promotorių, gali būti ypač nestabilūs ir linkę į horizontalų genų perkėlimą bei rekombinaciją, įskaitant su tuo susijusius pavojus: genų mutacijas dėl atsitiktinio įterpimo, vėžį, „snaudžiančių“ (angl. dormant) virusų suaktyvinimą ir naujų virusų, iš kurių kai kurie galėtų paaiškinti Eweno ir Pusztai aprašytus pastebėjimus [44, 46, 48, 51], generavimą.

Kai Ho ir bendraautorių straipsnis buvo priimtas publikuoti, žurnalas Microbial Ecology in Health and Disease savo interneto svetainėje paskelbė pranešimą spaudai, pavadintą „karšta tema“. Tą pačią dieną kažkoks asmuo, pasivadinęs Klausu Ammanu, įdėjo mažiausiai devynis plataus atgarsio internete sulaukusius kritikos straipsnius, kuriuose pateikiama kritika buvo nuo įžeidžios ir globėjiškos iki palyginti švelnios. Vėliau paaiškėjo, kad Klausas Ammanas yra pagrindinis asmuo, nustatantis (arba, mūsų supratimu, pakertantis) biologinio saugumo standartus tarptautinėje arenoje ir užimantis daugelį postų biotechnologijos pramonės finansuojamose organizacijose.

Ho ir kiti atsakė į visą tą kritiką vienu internete paskelbtu ir vėliau tame pačiame moksliniame žurnale išspausdintu straipsniu. Kritikai iki šiol į jį neatsakė.

Deja, labiausiai įžeidžiančios ir užgaulios pastabos buvo įtrauktos į vieną „analitinį“ straipsnį, kurį parašė žurnalo Nature biotechnology redaktorius rubrikoje „Verslo ir reguliavimo naujienos“ [99]. Šiame, vien tik iš nuogirdų ir nuomonių sudarytame „analitiniame“ straipsnyje, pateikti tokie įžeidžiantys, šmeižikiški teiginiai, kad žurnalas turėjo suteikti Ho ir kitiems teisę atsakyti į jiems mestą iššūkį. Atsakymas galiausiai po kelių mėnesių buvo išspausdintas [100] kartu su redaktoriaus „atsiprašymu“ dėl to, kad jis nepacitavo Ho ir kitų kritikos paneigimo, tačiau, iš tikrųjų, tai buvo dar vienas jų užpuolimas. Šįkart Nature biotechnology atsisakė leisti jiems atsakyti į kritiką.

Visa esminė mokslinė kritika galiausiai pasirodė straipsnyje žurnale, kuriame buvo paskelbtas pirmasis straipsnis, ir jos autoriai buvo Rogeris Hullas ir Philas Dale‘as, Jungtinės Karalystės Naujų maisto produktų ir procesų patariamojo komiteto (angl. Advisory Committee on Novel Foods and Processes, ACNFP) narys [101]. Pagrindiniai jų kritikos teiginiai buvo šie.

Pirma, žmonės daugelį metų valgė virusu užkrėstus kopūstus ir žiedinius kopūstus be jokios žalos sveikatai, tai kodėl jie turėtų nerimauti dėl CaMV 35S promotoriaus? Antra, augaluose jau ir taip gausu pararetrovirusų sekų, kurios panašios į CaMV virusą, tai kodėl dėl to turėtų būti kokia nors rizika?

Ši kritika buvo išsamiai paneigta netrukus tame pačiame žurnale išspausdintame straipsnyje, kuris buvo ilgesnis nei pirmasis [102]. Į šią kritiką nebuvo atsakyta. Tiesą sakant, kritikai stengėsi niekada neminėti savo kritikos paneigimo.

Straipsnyje, be kitų dalykų, buvo pažymėta, kad žmonės nevalgė nuo savo natūralaus genetinio ir evoliucinio konteksto atskirto ir į transgeninę DNR įterpto CaMV viruso 35S promotoriaus.

Tai, kad augaluose yra gausu į CaMV virusą panašių pararetrovirusų sekų ir kitų potencialiai mobilių elementų, gali tik pabloginti situaciją. Pararetrovirusai – tai virusai, kuriems reikalinga atvirkštinė transkriptazė, bet jiems nebūtina įsiterpti į šeimininko genomą replikacijai. Pararetrovirusai apima virusų šeimą, kuriai priklauso žmogaus patogenas, hepatito B virusas. CaMV 35S promotorius galėtų suaktyvinti „snaudžiančius“ virusus, kaip antai hepatito B virusą, kuris, yra žinoma, buvo įsiterpęs į kai kuriuos žmonių genomus ir, manoma, buvo ligos priežastis.

Dauguma, jei ne visi, į genomą integravęsi elementai būtų buvę evoliucijos eigoje „prijaukinti“ ir todėl tapę nebemobilūs. Tačiau 35S promotorių turinčių transgeninių darinių integracija gali mobilizuoti elementus. Pastarieji (elementai) savo ruožtu gali atlikti pagalbininkų funkcijas, kad destabilizuotų transgeninę DNR ir taip pat atlikti rekombinacijos substratų vaidmenį, sudarydami dar egzotiškesnius invazinius elementus.

Nuo to laiko pasirodė įrodymų, kad su genetine modifikacija susijusi svetimų genų integracija į genomą iš tikrųjų gali suaktyvinti transposonus ir provirusines sekas, taip nulemdama genomo destabilizaciją [103]. Taigi Ho ir kiti nebuvo neteisūs.

Ho ir bendraautoriai, polemizuodami su savo kritikais, atrado dar daugiau demaskuojančių įrodymų [104]. Pasirodo, kad, nors CaMV virusas užkrečia tik kopūstinių šeimos augalus, jo 35S promotorius aktyviai veikia visose gyvojo pasaulio rūšyse nesirinkdamas, ne tik bakterijose, dumbliuose, grybuose ir augaluose, bet taip pat ir gyvūnų bei žmonių ląstelėse, kaip nustatyta moksliniame, 1990 m. parašytame darbe. Augalų genetikai, įterpę CaMV 35S promotorių į praktiškai visus šiuo metu pardavimui auginamus genetiškai modifikuotus augalus, ko gero, to nežinojo ir iki šiol viešai to nepripažįsta.

Nėra pateisinimo Jungtinės Karalystės patariamajam komitetui dėl GM organizmų išleidimo į aplinką (angl. Advisory Committee on Releases to the Environment, ACRE) dėl to, kad savo paskutinėje ataskaitoje [105] jis neatskleidė šios informacijos, pakartodamas, kad „žala neįrodyta“, nors Ho daug kartų atkreipė komiteto dėmesį į tai, pateikdamas keliuose atviruose jo posėdžiuose tiek raštiškus pareiškimus, tiek žodinius įrodymus. Tačiau buvo patyliukais nustota naudoti CaMV 35S promotorių. Jo nebėra kuriamų GM augalų sudėtyje.

Polemika dėl Meksikos vietinių augalų transgeninės taršos susijusi ne tiek su pačiu taršos faktu, kiek su galimybe, kad transgeniniai dariniai dėl savo nestabilumo gali, anot kritiko [106], „suskilti į fragmentus ir pasklisti genomuose“. Visuose transgeninių kukurūzų dariniuose, kurie galėjo sukelti taršą, buvo CaMV 35S promotorius, būtent todėl promotorių buvo galima naudoti tikrinimui dėl transgeninės taršos. Žinoma, kad tokia nestabilios DNR fragmentacija ir pasklidimas genomuose suaktyvina „snaudžiančius“ provirusus ir transposonus (žr. aukščiau), sukeldami DNR persigrupavimus, ištrynimus (delecijas), translokacijas ir kitus pažeidimus, kurie gali destabilizuoti augalų genomus, nulemdami augalų išnykimą.

Dešimtas skyrius. Transgeninė DNR labiau linkusi plisti

Transgeninės DNR ir natūralios DNR palyginimas
Transgeninė DNR skiriasi nuo natūralios DNR daugeliu atžvilgių, ir dėl tų visų skirtumų transgeninė DNR turi didesnį horizontalaus genų perkėlimo į negiminingų organizmų genomus, kuriuose ji taip pat gali rekombinuotis su naujais genais (1 intarpas), polinkį [93].

1 intarpas
Transgeninė DNR labiau linkusi plisti horizontaliai

• Dažnai transgeninėje DNR būna naujų genetinės medžiagos kombinacijų, kurių niekada anksčiau nėra buvę.
• Transgeninė DNR buvo sukurta įsiterpti į genomus.
• Nenatūralūs genų dariniai turi polinkį į struktūrinį nestabilumą ir todėl yra linkę trūkinėti ir prisijungti prie kitų genų ar rekombinuotis su jais.
• Mechanizmai, leidžiantys svetimiems genų dariniams įsiterpti į genomą, sudaro galimybę jiems vėl iš jo ištrūkti ir įsiterpti kitoje vietoje ar į kitą genomą. Pavyzdžiui, fermentas integrazė, katalizuojantis virusinės DNR įterpimą į šeimininko genomą, taip pat veikia kaip disintegrazė, katalizuojanti atvirkštinę reakciją. Šios integrazės priklauso panašių fermentų, kurių yra visuose genomuose, pradedant virusais ir bakterijomis ir baigiant aukštesniais augalais ir gyvūnais, superšeimai. Panašiai veikia ir transposonų rekombinazės.
• Dažniausiai naudojamo transgeniniams augalams sukurti vektoriaus, T-DNR Agrobacterium tumefaciens, kraštai yra rekombinacijos vietos (vietos, kuriose DNR linkusi trūkti ir prisijungti). Be to, rekombinacijos vieta taip pat susijusi su žiedinių kopūstų mozaikinio viruso (CaMV) promotoriumi ir daugeliu terminatorių (genetinių transkripcijos pabaigos signalų), o tai reiškia, kad visa integruota DNR ar jos dalys turės didesnį antrinio horizontalaus genų perkėlimo ir rekombinacijos polinkį.
• Neseniai gauti duomenys rodo, kad svetimi genų dariniai yra linkę įsiterpti į genomą rekombinacijos vietose, o tai taip pat galėtų padidinti transgeninės DNR disintegracijos ir horizontalaus perkėlimo galimybę.
• Transgeninė DNR dažnai turi kitų nuo plazmidės vektoriaus likusių genetinių signalų, kaip antai, replikacijos pradžia (angl. origins of replication). Tai irgi yra rekombinacijos vietos, kurios taip pat gali sudaryti galimybę transgeninei DNR savarankiškai replikuotis kaip plazmidei, kuri gali būti nesunkiai perkeliama horizontaliai tarp bakterijų.
• Metabolinis stresas, kurį patiria šeimininko organizmas dėl nuolatinės padidintos svetimų genų, susijusių su tokiais agresyviais promotoriais kaip CaMV 35S, ekspresijos taip pat padidins transgeninės DNR nestabilumą, kartu palengvindamas horizontalų genų perkėlimą.
• Transgeninė DNR dažniausiai yra DNR sekų mozaika, sudaryta iš skirtingų rūšių ir jų genetinių parazitų; šios homologijos reiškia, kad transgeninė DNR bus labiau linkusi rekombinuotis su daugeliu rūšių bei jų genetinių parazitų genomais ir sėkmingai į juos persikels. Paprastai homologinė rekombinacija įvyksta nuo vieno tūkstančio iki vieno milijono kartų rečiau nei nehomologinė rekombinacija.

Įrodymai, kad transgeninė DNR veikia kitaip
Buvo atliktas tik vienas eksperimentas siekiant patikrinti hipotezę, kad transgenai yra tokie pat (arba ne) kaip mutantai, kurie indukuojami įprastinių veiksnių (mutagenezė), kaip antai rentgeno spindulių ir cheminių mutagenų, sukeliančių pokyčius pagrindinėje DNR sekoje.

Bergelsonas ir kolegos [107] gavo herbicidams atsparų mutantą įprastos mutagenezės būdu iš laboratorinio Arabidopsis štamo ir, įterpdami vektoriuje patalpintą mutanto geną į augalo šeimininko ląsteles, sukūrė transgenines linijas.

Tada jie palygino greitį, kuriuo transgeniniai ir netransgeniniai augalai mutantai perdavė atsparumo herbicidams požymį netoliese augantiems paprastiems laukiniams augalams. Jie nustatė, kad transgenų iš transgeninių augalų ištrūkimo ir paplitimo tikimybė yra 30 kartų didesnė nei tų pačių genų, gautų mutagenezės būdu.

Šiuos rezultatus sunku paaiškinti įprastu kryžminiu apdulkinimu. Gal taip atsitiko todėl, kad transgeno įterpimas pasitelkiant vektorių lėmė įvairaus pobūdžio nenumatytą poveikį? Ar transgeniniai augalai gamino daugiau žiedadulkių arba gal jų žiedadulkės buvo gyvybingesnės? Ar transgeninių augalų žiedadulkės buvo patrauklesnės bitėms?

Kitas padidinto transgenų plitimo paaiškinimas yra horizontalus genų perkėlimas, padedant vabzdžiams, kurie aplanko augalus ieškodami žiedadulkių ir nektaro arba tiesiog minta paeiliui aplankytų transgeninių ir laukinių rūšių augalų sultimis ar kitomis jų dalimis. Pasak Bergelsono, jis neturėjo duomenų apie horizontalų genų perkėlimą, tačiau negalėjo jo atmesti. Tačiau jie tolesnių tyrimų nevykdė, kad patikrintų šią galimybę.

Nepaisant transgenų išplitimo būdo, šis eksperimentas parodė, kad transgeninė DNR veikia kitaip nei netransgeninė DNR.

Vienuoliktas skyrius. Horizontalus transgeninės DNR perkėlimas

Eksperimentai, įrodantys horizontalaus transgeninės DNR perkėlimo galimybę
Horizontalaus transgenų ir atsparumo antibiotikams genų-žymenų perkėlimo iš GM augalų į dirvožemio bakterijas ir grybus galimybė buvo pademonstruota laboratorijoje jau XX a. paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Perkelti transgenus į grybus pavyko nesunkiai – auginant grybus kartu su GM augalu, o transgenų perkėlimas į bakterijas pasiektas įterpiant visą DNR iš GM augalo į bakterijų kultūras.

Baigiantis XX a. paskutiniajam dešimtmečiui, atlikti sėkmingi atsparaus kanamicinui geno-žymens perkėlimai į dirvožemio bakteriją Acinetobacter, panaudojant DNR, gautą iš tokių įvairių augalų, kaip Solanum tuberosum (bulvė), Nicotiana tabacum (tabakas), Beta vulgaris (cukrinis runkelis), Brassica napus (aliejiniai rapsai) ir Lycopersicon esculentum (pomidoras) homogenizuotų lapų [108]. Buvo apskaičiuota, kad norint sėkmingai transformuoti vieną bakteriją, pakanka apie 2 500 kanamicinui atsparių genų kopijų (iš to paties skaičiaus augalo ląstelių), nepaisant to, kad augalo DNR buvo 6 x 10⁶ kartų daugiau. Teigiami horizontalaus genų perkėlimo rezultatai šioje sistemoje buvo gauti įterpus į bakteriją vos 100 mikrolitrų sutrinto augalo lapo.

Klaidinimas ir melagingi tvirtinimai

Nuo pat pradžių klaidinimas ir melagingi tvirtinimai ėmė viršų. Nepaisant Schluterio, Futtererio ir Potrykuso mokslinio darbo klaidinančios antraštės, kur teigiama, kad horizontalaus genų perkėlimo tikimybė jų atlikto eksperimento metu „yra labai maža, jei tik iš viso tokia tikimybė yra“ [109], eksperimento rezultatai parodė, kad genų perkėlimo atvejai yra labai dažni, t. y. jų dažnumas yra 5,8 x 10^-2 vienai bakterijai recipientei, esant optimalioms sąlygoms.

Tačiau autoriai tęsė toliau ir apskaičiavo teorinį genų perkėlimo dažnumą, lygų 2,0 x 10^-17, arba artimą nuliui, esant ekstrapoliuotoms „natūralioms sąlygoms“. Tokį rezultatą jie gavo padarę prielaidą, kad skirtingi faktoriai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir išradę „natūralias sąlygas“, kurios yra beveik nežinomos ir nenuspėjamos, ir, kaip pripažįsta patys autoriai, negalima atmesti sinergetinio poveikio, atsirandančio dėl faktorių kombinacijų.

Šis darbas vėliau buvo plačiai cituojamas, kaip pateikiantis įrodymų, kad horizontalus genų perkėlimas nevyksta.

Lauko bandymai pateikia prima facie įrodymus
Jau 1999 m. Vokietijos mokslininkai [110] buvo pranešę apie pirmąjį ir vis dar vienintelį lauko bandymą pasaulyje, kuris pateikė prima facie įrodymų, kad transgeninė DNR perėjo iš GM cukrinių runkelių augalų liekanų į dirvožemio bakterijas. Ho išplatino išsamią šių įrodymų apžvalgą ir deramai pateikė ją Jungtinės Karalystės vyriausybės mokslo patarėjams. Jie atmetė šiuos įrodymus ir, dar blogiau – minėjo juos kaip įrodymus, kad horizontalaus genų perkėlimo nebuvo.

DNR ne tik išlieka išorės aplinkoje – dirvožemyje ir vandenyje, ji nėra suskaidoma virškinimo sistemoje pakankamai greitai, kad būtų užkirstas kelias transgeninės DNR perkėlimui į gyvūnų žarnyne gyvenančius mikroorganizmus.

Transgeninės DNR perkėlimas burnoje
Toks perkėlimas gali prasidėti burnoje. 1999 m. Merceris ir kiti pateikė duomenų [111], kad genetiškai modifikuotos plazmidės tikimybė išgyventi nepažeistai praėjus 60 minučių po to, kai ji buvo paveikta žmogaus seilėmis, sudaro nuo 6 iki 25 %. Be to, iš dalies suskaidyta plazmidinė DNR buvo pajėgi transformuoti Streptococcus gordonii, vieną iš bakterijų, kurios paprastai gyvena žmogaus burnoje ir ryklėje. Šios transformacijos dažnis mažėjo eksponentiškai laiko atžvilgiu, tačiau ir po 10 minučių vis dar buvo didelis. Beje, žmogaus seilėse yra tam tikrų faktorių, kurie skatina burnoje gyvenančių bakterijų transformaciją.

Šis tyrimas buvo atliktas mėgintuvėlyje, ir jo autoriai aiškiai pareiškė, kad „reikalingi tolesni tyrimai, norint nustatyti, ar burnos bakterijų transformacija gali įvykti reikšmingu dažnumu in vivo“. Tačiau nuo to laiko tokie tyrimai nebuvo atliekami, ir tai sunku suvokti, kadangi pirmasis tyrimas, kaip „Naujų maisto produktų programos“ (angl. Novel Foods Programme) dalis, buvo atliekamas Jungtinės Karalystės vyriausybės užsakymu.

Tačiau kita tyrėjų grupė iš Lydso universiteto gavo dotaciją tyrimams iš tada naujai įsteigtos Maisto standartų agentūros (angl. Food Standards Agency, FSA), kad ištirtų horizontalaus genų perkėlimo galimybę atrajojančių gyvūnų skrandžiuose [112], kur maistas pasilieka ilgą laiką. Tyrėjai nustatė, kad transgeninė DNR yra greitai suskaidoma skysčių, išsiskiriančių iš didžiojo skrandžio ir siloso, tačiau vis dėlto horizontalus jos perkėlimas gali įvykti iki to momento, kai transgeninė DNR bus visiškai suskaidyta.

Jie taip pat nustatė, kad transgeninė DNR labai lėtai skyla seilėse ir todėl burna gali būti pagrindinė vieta, kur vyksta horizontalus genų perkėlimas. Tai patvirtino Mercerio ir kitų gautus rezultatus [111]. Tačiau ir vėl jokių tolesnių tyrimų su gyvais gyvūnais nebuvo atlikta. Ar tai buvo tas atvejis, kai vengiama atlikti akivaizdžius eksperimentus bijant, kad bus gauti teigiami rezultatai, kuriuos bus sunkiau atmesti?

Transgeninės DNR perkėlimas per žarnų sieneles ir placentą
Kaip paaiškėjo iš mokslinės literatūros, esama ir daugiau horizontalaus genų perkėlimo galimybių. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Döerflerio tyrėjų grupė Vokietijoje atliko seriją eksperimentų, kuriais buvo siekiama nustatyti maiste esančios svetimos DNR likimą.

Jie šėrė peles DNR, kuri buvo išskirta iš bakterijų viruso M13 arba į plazmidę įterpto žaliai fluorescuojančio baltymo klonuoto geno. Jie nustatė, kad nedidelė, tačiau reikšminga virusinės ir plazmidinės DNR procentinė dalis ne tik išvengė visiško suskaidymo žarnyne, bet sugebėjo pereiti per žarnų sieneles į kraujotakos sistemą, ir taip patekti į kai kuriuos baltuosius kraujo kūnelius, blužnies ir kepenų ląsteles, tapdama pelės ląstelių genomo dalimi [113]. Šeriant nėščias peles svetima DNR, buvo pastebėta, kad pastarąją galima aptikti kai kuriose embrionų ir pelių naujagimių ląstelėse, o tai rodo, kad ji perėjo per placentą [114].

Šiame darbe akcentuojami visų rūšių pavojai, susiję su „nuoga“ DNR, įskaitant genų inžinerijos pramonės sukurtus virusų genomus, į kuriuos atkreipė dėmesį Norvegijos virusologas ir mokslinis Norvegijos vyriausybės konsultantas Terje Traavikas [115], ir kiti mokslininkai [94, 95].

Döerfleris ir Schubbertas savo 1998 m. paskelbtame moksliniame darbe [114] teigė, kad „Svetimos DNR įsisavinimo pasekmės, susijusios su mutageneze (mutacijų atsiradimu) ir onkogeneze (vėžio atsiradimu) dar nėra ištirtos“. Šio teiginio aktualumas ypač stulbina, atsižvelgiant į vėžio atsiradimo atvejus, nustatytus genų terapijos recipientų tarpe 2002 m. antrajame pusmetyje [116]. Teiginys išreiškia mintį, kad nepaisant to, ar transgeninė DNR perkeliama genų terapijos keliu ar per GM maisto produktus, jos veikimo [gyviems organizmams] rizika yra ta pati. Genų terapija – tai žmonių genetinė modifikacija, kurios metodai labai panašūs į augalų ir gyvūnų genetinėms modifikacijoms naudojamas technikas.

Vengiama eksperimentų, galinčių pateikti galutinį atsakymą
2001 m. buvo paskelbta ataskaita [117], kurios tikslas – palyginti paprastų sojos pupelių DNR, išskirtos iš sojos pupelių lapų, ir transgeninės plazmidinės DNR likimą. Ji patvirtino ankstesnius rezultatus. Transgeninė plazmidinė DNR įsiskverbė į daugelio audinių ląsteles.

Tačiau, kaip ir dauguma apžvelgtų mokslo tyrimų projektų, pastarasis taip pat rodos nutrūko dar gerokai anksčiau prieš pradedant siekti aiškesnių, galutinių rezultatų, kuriuos būtų buvę nesunku gauti šeriant peles transgenine soja ir stebint abiejų DNR – transgeninės ir paties augalo DNR – tolesnį likimą. Tai būtų vienaip ar kitaip padėję spręsti hipotezę, kurią ne kartą kėlė Ho ir Cumminsas, kad transgeninė DNR gali pasižymėti didesnėmis invazinėmis savybėmis ląstelių ir genomų atžvilgiu nei natūrali DNR.

Iš tiesų, kaip teigia Ewensas [44], negalima atmesti ir galimybės, kad, šeriant gyvulius tokiais GM maisto produktais kaip kukurūzai, taip pat atsiranda rizika. Karvės piene gali būti GM derivatų ir net jautienos kepsnyje gali būti aktyvios GM medžiagos, nes DNR yra stebėtinai patvari ir net veikiama karščiu dažnai išlieka nesuirusi. Neseniai DNR buvo gauta iš 300 000–400 000 metų senumo dirvos nuosėdų [118]. Pranešama, kad Oksfordo universiteto vadovaujantis tyrėjas profesorius Alanas Cooperis savo pastarojo apsilankymo Naujojoje Zelandijoje metu pasakė [119]: „DNR sugebėjimas išlikti dirvoje tokį ilgą laiką buvo visiškai neįvertintas, ir tai parodo, kiek mažai žinome“, ir „turi būti atlikta žymiai daugiau tyrimų, iki bus galima numatyti GM augalų išleidimo į aplinką poveikį“.

Maiste esanti transgeninė DNR perėjo į žmogaus žarnyne gyvenančias bakterijas
Galiausiai Jungtinės Karalystės vyriausybė užsakė atlikti tyrimą, siekdama nustatyti horizontalaus genų perkėlimo į savanorių žmonių žarnyno bakterijas galimybę, ir gavo teigiamus rezultatus.

Minėtasis tyrimas yra paskutinė Jungtinės Karalystės Maisto standartų agentūros (angl. Food Standards Agency, FSA) projekto dėl rizikos, susijusios su GMO žmonių maisto produktuose, įvertinimo [120] dalis.

Tai, kad transgeninė DNR pereina į žmogaus žarnyno bakterijas, anaiptol nėra netikėta. Iš pirmiau apžvelgtų tyrimų jau žinome, kad DNR išlieka žarnyne ir kad bakterijos gali lengvai priimti svetimą DNR. Tai kodėl mūsų reguliuojančios institucijos tiek ilgai delsė užsakyti tą tyrimą? O kai užsakė, pasirodė, kad mokslininkai taip sukonstravo eksperimentą, kad viską sumaišytų ir negautų teigiamo rezultato [121].

Pavyzdžiui, transgeninės DNR nustatymo metodas buvo pagrįstas mažos dalelės, tesudarančios 180 bp (bazių porų) visos įterptos transgeninės DNR, kuri buvo mažiausiai dešimt ar dvidešimt kartų ilgesnė, amplifikacija. Taigi joks kitas įterptos sekos fragmentas nebūtų aptiktas, kaip ir fragmentas, kuris nesutapo su visa amplifikuota 180 bp seka ar kuris buvo pertvarkytas. Šiuo atveju tikimybė gauti teigiamą rezultatą yra geriausiu atveju 5 %, ir tikėtina, kad ji bus daug mažesnė. Taigi šiuo aptikimo metodu gautas neigiamas rezultatas greičiausiai neparodys, kad transgeninės DNR nėra.

Nepaisant to, vis tiek buvo gauti teigiami rezultatai, kuriuos FSA nedelsdama atmetė ir klaidingai pateikė. Teigiama, kad FSA tvirtino, jog „rezultatus įvertino keletas Vyriausybės ekspertų, kurie nusprendė, kad žmonėms rizikos nėra“. FSA savo interneto svetainėje paskelbtame pareiškime teigė, kad tyrimo metu prieita išvados, jog tikimybė, kad GM genai gali galiausiai atsidurti juos suvalgiusių žmonių žarnyne yra „be galo maža“.

Agrobakterijos vektorius – įrankis genams pernešti (angl. vehicle for gene escape)
Tai ne viskas – neseniai pateikti įrodymai leidžia manyti, kad dažniausiai pasitaikantis transgeninių augalų kūrimo metodas taip pat gali pasitarnauti kaip kelias horizontaliam genų perkėlimui [122, 123].

Agrobacterium tumefaciens, dirvožemio bakterija, sukelianti augalų bakterinį gumbą, tapo pagrindiniu genų perkėlimo vektoriumi, naudojamu kuriant transgeninius augalus. Paprastai svetimi genai yra įterpiami į agrobakterijos A. tumefaciens plazmidės dalį T-DNR, kuri vadinama Ti (angl. tumor inducing – sukelianti auglius), ir galiausiai jie integruojami į augalo ląstelės, kurioje po to išsivysto auglys, genomą. Tiek buvo žinoma bent jau nuo 1980 m.

Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad procesas, kurio metu agrobakterija A. tumefaciens įterpia T-DNR į augalo ląsteles, labai primena konjugaciją (genetinės medžiagos pernešimas esant kontaktui tarp dviejų ląstelių).

Konjugacijai, kuri vyksta tarpininkaujant tam tikroms bakterinėms plazmidėms, reikalinga DNR seka, vadinama pernešimo pradžios vieta (angl. origin of transfer, oriT). Visas kitas funkcijas gali atlikti kiti nesusiję faktoriai, vadinami tra (angl. trans-acting functions). Tokiu būdu „neveiklios“ plazmidės, neturinčios tra funkcijų, vis tiek gali būti perneštos plazmidžių „padėjėjų“, kurios turi tra funkcijas koduojančius genus. Tai sudaro sudėtingos vektorių sistemos, į kurią įeina agrobakterijos A. tumefaciens T-DNR, ir kuri naudojama kuriant daugelį transgeninių augalų, pagrindą.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kairysis ir dešinysis T-DNR kraštai yra panašūs į oriT ir gali būti ja pakeisti. Dar daugiau, T-DNR, neturinčiai tra funkcijų (virulentiškumo genų, kurie padeda sukelti ligą) gali pagelbėti panašūs genai, priklausantys daugeliui kitų patogeninių bakterijų. Atrodo, kad ir Agrobacterium tumefaciens genų perkėlimas tarp skirtingų karalysčių, ir konjugaciniai bakterijų mechanizmai – ne vien tik DNR, bet ir baltymai – dalyvauja pernešant makromolekules.

Tai reiškia, kad transgeniniai augalai, sukurti naudojant T-DNR vektorių sistemą, turi jau paruoštą horizontalaus genų perdavimo (angl. horizontal gene escape) mechanizmą per Agrobacterium, kurio veikimui padeda daugelio kitų ligas sukeliančių aplinkos bakterijų paprasti konjugaciniai mechanizmai.

Iš tikrųjų, hipotezė, kad Agrobacterium gali pasitarnauti kaip horizontalaus genų perdavimo įrankis, pirmą kartą buvo iškelta 1997 m. paskelbtame moksliniame darbe, kurį finansiškai parėmė Jungtinės Karalystės vyriausybė [124]. Šiame darbe teigiama, kad, įvykus transformacijai, vektorių sistemoje labai sunku atsikratyti agrobakterijos A. tumefaciens. Šios bakterijos atsikratyti nepavyko net 13 mėnesių naudojant antibiotikų arsenalą ir pakartotinę subkultūrą. Be to, 12,5 % išlikusių agrobakterijų A. tumefaciens vis dar turėjo dvinarį vektorių (T-DNR ir plazmidę „padėjėją“) ir todėl buvo visiškai pajėgios transformuoti kitus augalus. Šis tyrimas vėliau buvo paskelbtas moksliniame žurnale [125].

Keletas kitų stebėjimų padaro genų perdavimą per Agrobacterium dar labiau tikėtiną. Agrobakterija A. tumefaciens ne tik perneša genus į augalo ląsteles; yra galimybė perkelti DNR iš augalo ląstelės į agrobakteriją [126].

Didelė genų perkėlimo tikimybė yra siejama su augalo šaknų sistema ir dygstančia sėkla, kur konjugacijos tikimybė yra didžiausia [127]. Ten Agrobacterium galėtų daugintis ir perduoti transgeninę DNR kitoms bakterijoms, taip pat ir kitiems augalams, kurie bus sėjami. Šios galimybės dar turi būti ištirtos empiriškai.

Galiausiai agrobakterija prisitvirtina ir genetiškai transformuoja keletą žmogaus ląstelių linijų [128]. Stabiliai transformuotose HeLa ląstelėse (žmogaus ląstelių linija, pradžioje išgauta iš vėžiu sergančio ligonio) T-DNR integracija įvyko prie dešiniojo krašto, lygiai taip, kaip būtų atsitikę, perkeliant ją į augalo ląstelės genomą. Tai leidžia manyti, kad mechanizmas, kuriam veikiant agrobakterija transformuoja žmogaus ląsteles, yra panašus į tą, kuriuo ji transformuoja augalų ląsteles.

Dvyliktas skyrius. Horizontalaus genų perkėlimo pavojai

Santrauka
Iš paskutiniuose skyriuose pateiktos medžiagos aiškėja, kad pavojai, galintys kilti dėl horizontalaus transgeninės DNR perkėlimo, yra būdingi genų inžinerijai ir jie apibendrinami 2 intarpe.

2 intarpas
Galimi horizontalaus genų perkėlimo, kylančio dėl genų inžinerijos naudojimo, pavojai

• Naujų tarprūšinių, ligas sukeliančių virusų sukūrimas.
• Naujų, ligas sukeliančių bakterijų sukūrimas.
• Atsparumo vaistams ir antibiotikams genų išplitimas tarp virusinių ir bakterinių patogenų, dėl ko infekcinės ligos taps sunkiai pagydomos.
• Atsitiktinis įterpimas į ląstelių genomus, dėl ko atsiranda kenksmingas poveikis, įskaitant vėžį.
• „Snaudžiančių“ virusų (kurių yra visuose genomuose) reaktyvacija ir rekombinacija, dėl ko atsiranda infekciniai virusai.
• Naujų pavojingų genų ir genų darinių, kurių anksčiau niekada nebuvo, išplitimas.
• Genomų, į kuriuos persikėlė transgenai, destabilizavimas.
• Įvairialypis ekologinis poveikis dėl visų pirmiau minėtų priežasčių.

Eksperimentai, kurių, rodos, iki šiol buvo vengiama
Šios kritinės pastabos buvo perduotos Patariamajam komitetui dėl išleidimo į aplinką (angl. Advisory Committee on Releases to the Environment, ACRE) ir Naujų maisto produktų ir procesų patariamajam komitetui (angl. Advisory Committee on Novel Foods and Processes, ACNFP) dokumente, pateiktame atvirame ACNFP organizuotame susitikime, kartu su akivaizdžių eksperimentų, kuriuos FSA turėtų pavesti atlikti, aprašymais. Šiek tiek patikslintos jos pateikiamos 3 intarpe.

3 intarpas
Trūkstami eksperimentai GM maisto produktų ir augalų saugumui išaiškinti
Toliau minimi eksperimentai, kurie galėtų suteikti informacijos apie GM maisto produktų ir augalų saugumą. Atrodo, kad iki šiol jų buvo tyčia vengiama.

1. Šėrimo eksperimentai, panašūs į tuos, kuriuos atliko Arpado Pusztai tyrėjų komanda, kurių metu būtų naudojamas aiškiai apibrėžtas transgeninės sojos ir/ar kukurūzų pašaras, ir būtų atliekamas tinkamas, objektyvus transgeninės DNR monitoringas išmatose, kraujyje ir kraujo ląstelėse, taip pat atliekami pomirtiniai histologiniai tyrimai, įskaitant transgeninės DNR pernešimo į ląstelių genomą nustatymą. Kaip papildoma kontrolės priemonė taip pat turėtų būti vykdomas netransgeninės DNR iš to paties GM pašaro mėginio monitoringas. Be to, toliau turėtų būti tiriamas CaMV 35S promotoriaus, kaip sukeliančio jaunoms žiurkėms poveikį, panašų į augimo faktorių, vaidmuo.
2. Maitinimo bandymai su žmonėmis savanoriais, kurie būtų maitinami maistu, paruoštu iš aiškiai apibūdintos transgeninės sojos ir/ar kukurūzų. Šių bandymų metu turėtų būti vykdomas tinkamas, objektyvus transgeninės DNR ir horizontalaus genų perkėlimo monitoringas burnoje, išmatose, kraujyje ir kraujo ląstelėse. Kaip papildoma kontrolės priemonė taip pat turėtų būti vykdomas netransgeninės DNR, paimtos iš to paties GM maisto mėginio, monitoringas.
3. Transgeninių augalų, ypač augalų, kuriuose yra CaMV 35S promotorius, vėlesnių generacijų stabilumo tyrimas, naudojant tinkamus kiekybinius molekulinius metodus.
4. Visapusiškas visų transgeninių linijų molekulinis apibūdinimas, siekiant nustatyti transgeninės DNR intarpo (-ų) vienodumą ir genetinį stabilumą ir jų palyginimas su pirminiais duomenimis, kuriuos pateikė biotechnologijos kompanija, siekdama gauti pritarimą lauko bandymams ar išleidimui komerciniais tikslais.
5. Visų transgeninių augalų, sukurtų naudojant Agrobacterium T-DNR vektoriaus sistemą, tyrimai, skirti bakterijų ir vektorių išlikimo galimybėms nustatyti. Dirvožemis, kuriame buvo auginami transgeniniai augalai, turi būti stebimas, siekiant nustatyti genų perėjimo į dirvožemio bakterijas galimybes. Turėtų būti kruopščiai vykdomas galimo horizontalaus genų perkėlimo į kitą augalą per dygstančias sėklas ir šaknų sistemą monitoringas.

Tryliktas skyrius. I ir II dalies išvados

Plačiai apžvelgę faktus įsitikinome, kad GM augalai nėra nei reikalingi, nei norimi, kad jie, užuot pateisinę į juos dedamas viltis, kelia vis didėjančias problemas ūkiuose. Genetiškai modifikuotas ir genetiškai nemodifikuotas žemės ūkis negali egzistuoti šalia vienas kito – tam nėra realių galimybių, kaip parodo jau esamos transgeninės taršos lygis ir mastas, netgi tokioje šalyje kaip Meksika, kurioje nuo 1998 m. buvo vykdomas oficialus GM augalų moratoriumas.

Dar svarbiau yra tai, kad GM augalai nepriimtini todėl, kad jie visiškai nėra saugūs. Jie buvo įvesti nesiimant būtinų apsaugos priemonių ir saugumo vertinimų, remiantis labai ydinga reguliacine sistema, pagrįsta „substancinio ekvivalentiškumo“ principu, kurios tikslas – ne atlikti rimtą produkto saugumo vertinimą, bet paspartinti produkto patvirtinimą.

Nepaisant to, kad trūksta duomenų apie GM maisto produktų saugumo tyrimus, turimi rezultatai jau duoda pagrindą abejoti dėl paties transgeninio proceso saugumo, ir šių abejonių nebandoma išsklaidyti. Tuo pat metu nustatyta, kad genų produktai, įterpiami į maistinius augalus ir, kaip biopesticidai, į kitus augalus, kurie sudaro 25 % visų pasaulio GM augalų, veikia kaip stiprūs imunogenai ir alergenai, o pavojingi cheminiai vaistai ir vakcinos įvedami į maistinius augalus atvirų lauko bandymų metu.

Prisidengus siekiu užkirsti kelią transgenų plitimui, genų inžinerijos būdu buvo išvesti augalai su „savižudžiais“ genais, dėl kurių vyriški augalai tampa sterilūs. Faktiškai per šių augalų žiedadulkes į aplinką patenka tiek atsparumo herbicidams genai, tiek vyriškojo sterilumo „savižudžiai“ genai, ir tai gali sukelti katastrofiškus padarinius žemės ūkio ir gamtos bioįvairovei.

Apie 75 % auginamų pasaulyje GM augalų yra atsparūs vienam iš dviejų plataus veikimo spektro herbicidų – amonio glufosinatui ar glifosatui. Abu jie yra metaboliniai nuodai, kurie, kaip manoma, gali sukelti žmonėms ir kitiems gyviems organizmams daug kenksmingų padarinių, ir šis jų poveikis jau yra patvirtintas.

Amonio glufosinatas yra siejamas su neurologiniu toksiškumu, respiratoriniu, skrandžio ir žarnyno bei hematologiniu toksiškumu, taip pat su žmonių ir žinduolių apsigimimais. Glifosatas Jungtinėje Karalystėje yra dažniausia negalavimų ir apsinuodijimų priežastis, taip pat užregistruota atvejų, kai jo veikimas žmonėms, naudojant jį įprastomis dozėmis, pasireiškė daugelio organizmo funkcijų sutrikimais. Glifosato veikimas beveik padvigubino vėlyvų savaiminių abortų riziką, o tarp glifosato naudotojų vaikų daugiau vaikų su nervų sistemos ir elgesio sutrikimais. Atliekant bandymus su laboratorinėmis žiurkėmis, nustatyta, kad glifosatas sukėlė vaisiaus skeleto vystymosi atsilikimą. Jis slopina steroidų sintezę ir yra genotoksiškas žinduoliams, žuvims ir varlėms. Lauko dozės sliekams sukėlė mažiausiai 50 procentų mirtingumą ir žymiai pakenkė išgyvenusių sliekų žarnynui. Herbicidas Roundap sukelia ląstelių dalijimosi sutrikimus, kurie gali būti žmonių vėžinių susirgimų priežastis.

Šių žinomų poveikių pakanka, kad būtų pareikalauta sustabdyti abiejų herbicidų naudojimą.

Nepalyginamai klastingesni genų inžinerijos pavojai slypi pačiame jos procese, kuris labai padidina horizontalaus genų perkėlimo ir rekombinacijos – pagrindinių mechanizmų ligų epidemijas sukeliantiems virusams ir bakterijoms sukurti – tikimybę ir mastą.

Naujesni metodai, kaip antai DNR sukeitimas (angl. shuffling), leidžia genetikos specialistams per keletą minučių laboratorijoje sukurti milijonus rekombinantinių virusų, kurių iki šiol nėra buvę. Ligas sukeliantys virusai ir bakterijos bei jų genetinė medžiaga yra pagrindinės genų inžinerijos, o taip pat ir biologinio ginklo apgalvoto kūrimo, medžiagos ir įrankiai.

Jau įrodyta eksperimentais, kad transgeninė DNR iš augalų pereina į dirvožemio ir žmogaus žarnyno bakterijas. Atsparumo antibiotikams genai žymenys gali iš transgeninio maisto patekti į patogenines bakterijas, ir dėl to infekciniai susirgimai taps sunkiai pagydomi.

Žinoma, kad transgeninė DNR sugeba išlikti po virškinimo proceso žarnyne ir pereiti į žinduolių ląstelių genomą, taip padidindama galimybę atsirasti vėžiui.

Gauti rezultatai leidžia manyti, kad transgeniniai dariniai, turintys CaMV 35S promotorių, kuris yra daugelyje GM augalų, gali būti ypač nestabilūs ir turėti horizontalaus genų perkėlimo ir rekombinavimosi polinkį, įskaitant su tuo susijusius pavojus, kaip pavyzdžiui: genų mutacijos dėl jų atsitiktinio įterpimo, vėžys, „snaudžiančių“ virusų suaktyvinimas ir naujų virusų sukūrimas.

Yra mokslinių įrodymų iškraipymo ir nuslėpimo istorija, ypač kalbant apie horizontalų genų perkėlimą. Pagrindiniai eksperimentai nebuvo atlikti, o jeigu ir buvo, tai blogai, ir tada iškraipyti. Po eksperimentų nebuvo atlikta tolesnių su jais susijusių tyrimų, įskaitant tyrimus, kurių tikslas būtų patvirtinti CaMV 35S promotoriaus sukeliamą poveikį, panašų į augimo faktorių poveikį, kuris buvo pastebėtas šeriant jaunas žiurkes GM bulvėmis.

Dėl visų minėtų priežasčių, GM augalai, kaip tariamai perspektyvus ateities žemės ūkio pasirinkimas, turėtų būti griežtai atmesti.

Keturioliktas skyrius. Kodėl darnioji žemdirbystė?

„Moderniai“ žemdirbystei yra būdingos didelio masto monokultūros ir ji priklauso nuo didžiulių cheminių medžiagų sąnaudų ir intensyvios mechanizacijos. Nepaisant šio tipo žemdirbystės produktyvumo, kuris matuojamas vienmačiu „derliaus“ iš vienos rūšies augalų matu, jos per didelis pasikliovimas cheminiais pesticidais, herbicidais ir sintetinėmis trąšomis turi neigiamą poveikį sveikatai ir aplinkai: tai pavojai ūkių darbininkų sveikatai, žalingi cheminių medžiagų likučiai maiste, sumažėjusi biologinė įvairovė, blogėjanti dirvos bei vandens kokybė ir didėjantis augalų ligų pavojus. Taip pat „moderni“ monokultūra dažnai marginalizuoja smulkiuosius ūkininkus, ypač besivystančiose šalyse, kurie sudaro viso pasaulio ūkininkų daugumą. Prie to prisidėję GM augalai kelia papildomus pavojus sveikatai ir aplinkai (žr. II dalį).

Priešingai, darnūs žemdirbystės metodai pabrėžia vietinių gamtinių išteklių įvairovę ir ūkininkų vietinę autonomiją nuspręsti, ką jie augins ir kaip jie gali pagerinti savo augalus bei gyvenimą. Žemdirbystė yra darni, kai ji yra ekologinė, ekonomiškai gyvybinga, socialiai teisinga, kultūriškai tinkama, humaniška ir pagrįsta holistiniu požiūriu. Trumpa pagrindinių kriterijų, išdėstytų Pretty ir Hine [130], santrauka pateikta 4 intarpe.

Darniosios žemdirbystės metodai gali būti apibūdinami daugeliu pavadinimų – agroekologija, darnioji žemdirbystė, ekologinė žemdirbystė (angl. organic agriculture, ecological agriculture), biologinė žemdirbystė – tačiau turi bendrus kriterijus.

Pavyzdžiui, ekologiniame ūkininkavime daugiausia nenaudojami sintetiniai pesticidai, herbicidai ir trąšos. Vietoje to, yra ekosisteminis požiūris, pagal kurį valdomi ekologiniai ir biologiniai procesai, kaip antai mitybos tinklai, maisto medžiagų ciklai, dirvožemio derlingumo išlaikymas, natūrali kenkėjų kontrolė ir augalų bei gyvūnų įvairovė. Jis priklauso nuo vietinių ar iš ūkių gaunamų atsinaujinančių išteklių, kartu išlikdamas aplinkos ir ekologiniu požiūriu perspektyvus.

Nors daugelis išsivysčiusiose šalyse žino sertifikuotą ekologišką produkciją, tačiau tai yra tik ledkalnio viršūnė lyginant su tuo, kiek žemės tvarkoma ekologiškai, bet tai nesertifikuota. De facto ar nesertifikuotas ekologinis ūkininkavimas paprastai vyrauja mažai išteklių turinčiuose ir/ar žemės ūkio požiūriu nežymiuose regionuose, kur vietos gyventojai turi mažai ryšių su pinigų ekonomika [131]. Ūkininkai tokiuose regionuose pasikliauja natūraliais ištekliais dirvožemio derlingumui išlaikyti ir kovai su kenkėjais bei ligomis. Jie naudoja sudėtingas sėjomainos, dirvožemio tvarkymo ir kenkėjų bei ligų kontrolės sistemas, paremtas tradicinėmis žiniomis.

Taip pat agroekologija remiasi technologijomis, kurios yra pigios, prieinamos, nerizikingos ir produktyvios ribinėje aplinkoje; kurios sustiprina ekologinę ir žmonių gerovę; ir kurios yra kultūriškai bei socialiai priimtinos [132]. Ji pabrėžia bioįvairovę, maisto medžiagų ciklus, sinergiją tarp augalų, gyvūnų, dirvos ir kitų biologinių komponentų, taip pat išteklių atsinaujinimą ir išsaugojimą. Agroekologija remiasi vietinėmis žiniomis apie ūkininkavimą ir įtraukia mažai sąnaudų reikalaujančias moderniąsias technologijas produkcijai paįvairinti. Šis požiūris suderina ekologinius principus ir vietinius išteklius, suteikdamas aplinkos požiūriu protingą ir prieinamą būdą smulkiesiems ūkininkams padidinti produkcijos kiekį žemės ūkio požiūriu ribinėse vietovėse. Šios agroekologinės alternatyvos gali išspręsti žemdirbystės problemas, kurias pretenduoja išspręsti GM augalai, tačiau tai padarytų žymiai socialiai teisingesniu ir palankesniu aplinkai būdu [3].

Yra nesuskaičiuojama daugybė mokslinių darbų ir tyrimų, patvirtinančių darniosios žemdirbystės metodų, įskaitant ir ekologinį ūkininkavimą, sėkmę ir naudą. Šiuos tyrimus ir darbus neseniai apžvelgė Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija [133] ir ISIS [134].

Apibendriname įrodymus apie agroekologijos, darniosios žemdirbystės ir ekologinio ūkininkavimo teikiamą naudą aplinkai ir sveikatai, taip pat maisto saugumui ir ūkininkų bei vietos bendruomenių socialinei gerovei. Jie paremia visapusišką perėjimą prie šių darniosios žemdirbystės metodų vietoje GM augalų.

4 intarpas
Darnioji žemdirbystė

• Optimaliai naudoja gamtos gėrybes ir paslaugas integruodama natūralius, atsinaujinančius procesus, kaip antai maisto medžiagų ciklą, azoto fiksavimą, dirvožemio atsinaujinimą ir natūralius kenkėjų priešus.
• Minimizuoja neatsinaujinančias (trąšų ir pesticidų) sąnaudas, kurie kenkia aplinkai ar žmonių sveikatai.
• Remiasi ūkininkų žiniomis ir sugebėjimais, padidindama jų pasitikėjimą savimi.
• Skatina ir saugo socialinį kapitalą – žmonių gebėjimą dirbti kartu siekiant išspręsti problemas.
• Susiduriant su neapibrėžtumu ir ieškant naujovių pasikliauja vietos situacijai pritaikytomis technologijomis.
• Yra daugiafunkcinė ir prisideda prie viešųjų gėrybių, kaip antai švaraus vandens, laukinės augalijos ir gyvūnijos, anglies izoliavimo dirvoje, apsaugos nuo potvynių ir kraštovaizdžio kokybės.

Penkioliktas skyrius. Didesnis ar panašus produktyvumas ir derlius

Žvilgsnis į „derlių“ iš arčiau
Ekologinė žemdirbystė dažnai kritikuojama kaip duodanti mažesnį derlių palyginti su tradicine monokultūra. Nors tai gali būti tiesa kalbant apie pramonines šalis, tokie palyginimai yra klaidinantys, nes neatsižvelgiama į tradicinės monokultūros auginimo nualintoje žemėje kainą, į vandenį, bioįvairovę ir kitus aplinkos veiksnius, nuo kurių priklauso darnioji maisto produktų gamyba [133].

Vertinant tik vienos atskiros kultūros derlių – kaip dažnai daro kritikai – praleidžiami kiti darnumo ir aukštesnio faktinio produktyvumo žemės ploto vienetui rodikliai, ypač agroekologinėse sistemose, kuriose žemės plote kartu auginamos įvairios kultūros, medžiai ir gyvūnai [135] (žr. „Efektyvi, pelninga produkcija“). Dažnai galima gauti didžiausią vienos rūšies kultūros derlių sėjant ją vieną – kaip monokultūrą. Tačiau nors monokultūra gali sudaryti galimybę gauti didelį vienos rūšies pasėlių derlių, ji neduoda ūkininkui jokios kitos naudos [136].

Bet kuriuo atveju dėl tradicinio ūkininkavimo padarytos žalos paprastai reikalingas pereinamasis laikotarpis žemei atsigauti, kad ji teiktų visišką darnaus ūkininkavimo teikiamą naudą. Kai žemė atsigauna, gaunamas panašus ar didesnis derlius. Kalbant apie mažai sąnaudų reikalaujančią (angl. low-input) tradicinę žemdirbystę, po perėjimo prie darniosios žemdirbystės metodų derlius paprastai padidėja iš karto.

Iš tikrųjų, tik sumažinus vidutinį ūkio dydį daugelyje šalių produktyvumas padidėtų tiek, kad žymiai viršytų pačias optimistiškiausias biotechnologijų pramonės GM augalams teikiamas prognozes. Maži ūkiai yra daug produktyvesni, efektyvesni ir labiau prisideda prie ekonominės plėtros nei dideli ūkiai, būdingi tradicinei monokultūrai [136]. Smulkieji ūkininkai taip pat geriau tvarko gamtinius išteklius.

Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad mažesni ūkiai yra nuo dviejų iki dešimties kartų produktyvesni vienam hektarui nei didesni ūkiai, kurie turi tendenciją būti neefektyviomis, ekstensyviomis monokultūromis. Didesni derliai pasiekiami naudojant metodus, pagrįstus agroekologiniais principais, kurie pabrėžia įvairovę, sinergiją, perdirbimą ir integraciją; ir socialiniais procesais, kurie pabrėžia bendruomenės dalyvavimą bei galių jai suteikimą. Kadangi vidutiniai pagal dydį ūkiai paprastai yra didesnių, neefektyvesnių ūkių kategorijoje, tikra žemės reforma siūlo galimybę padidinti produktyvumą, tuo pačiu sumažinant skurdą.

Išskirtiniai laimėjimai besivystančiose šalyse
Darniosios žemdirbystės sėkmę konkrečiai parodė 208 projektų ir iniciatyvų iš 52 šalių apžvalga [130]. Maždaug 8,98 mln. ūkininkų pradėjo taikyti darniosios žemdirbystės technologijas 28,92 mln. hektarų plote Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Patikimi 89 projektų duomenys apie derliaus pokyčius rodo, kad ūkininkai pasiekė žymų maisto produkcijos vienam hektarui padidėjimą, apie 50–100 % lietaus laistomiems pasėliams, nors keliais atvejais ir žymiai daugiau, ir 5–10 % drėkinamiems pasėliams. Šie projektai apėmė tiek sertifikuotas, tiek nesertifikuotas ekologines sistemas, taip pat integruotas ir beveik ekologines (angl. near-organic) sistemas. Visais atvejais, kur buvo prieinami patikimi duomenys, maistinių kultūrų produktyvumas vienam hektarui padidėjo, o pluošto derlius išliko toks pat [133].

Štai keletas konkrečių padidėjusio derliaus pavyzdžių:

• Dirvožemio ir vandens saugojimas Burkina Faso sausringose žemėse neatpažįstamai pakeitė anksčiau nualintą žemę. Vidutiniškai šeima 644 kg derliaus per metus deficitą (prilygstantį 6,5 mėn. maisto trūkumo laikotarpiui) pavertė kasmetiniu 153 kg pertekliumi.
• Įgyvendinus Cheha integruotos kaimo plėtros projektą Etiopijoje, apie 12 500 namų ūkių pradėjo taikyti darniąją žemdirbystę ir dėl to auginamų kultūrų derlius padidėjo 60 %.
• Madagaskare ryžių intensyvaus auginimo sistema padidino ryžių derlių nuo 2 t/ha iki 5, 10 ar 15 t/ha be jokių sąnaudų pesticidų ar trąšų įsigijimui.
• Šri Lankoje apie 55 000 namų ūkių 33 000 ha plote pradėjo taikyti darniosios žemdirbystės metodus, dėl to žymiai sumažėjo insekticidų naudojimas. Ryžių derlius padidėjo 12–44 %, o daržovių – 7–44 %.
• 45 000 šeimų Hondūre ir Gvatemaloje padidino maistinių kultūrų derlių nuo 400–600 kg/ha iki 2 000–2 500 kg/ha naudodamos žaliąsias trąšas, sideratus, kontūrines žolės juostas, augalų auginimo dviem eilėmis su komposto tarpueiliu metodą, uolų sutvirtinimus ir gyvulių mėšlą.
• Pietų Brazilijos Santa Katarinos, Paranos ir Rio Grande do Sol valstijose sutelktas dėmesys į dirvožemio ir vandens išsaugojimą, panaudojant kontūrines žolės juostas, kontūrinį arimą ir žaliąsias trąšas. Kukurūzų derlius padidėjo 67 % – nuo 3 iki 5 t/ha, o sojos pupelių 68 % – nuo 2,8 iki 4,7 t/ha.
• Bolivijos aukštikalnių regionai yra viena sudėtingiausių vietų pasaulyje kultūriniams augalams auginti. Nepaisant to, ūkininkai padidino bulvių derlių tris kartus, ypač naudodami sideratus žemei pagerinti.

Kiti ekologinių ir agroekologinių technologijų atvejų tyrimai rodo, kad derlius labai padidėja, taip pat pagerėja dirvos kokybė, sumažėja kenkėjų ir ligų bei iš esmės pagerėja skonis ir maistinė vertė [131]. Keli pavyzdžiai:

• Brazilijoje naudojant žaliąsias trąšas ir sideratus kukurūzų derlius padidėjo 20–250 %.
• Tigrajuje (Etiopija) sklypuose, kuriuose naudotas kompostas, auginamų kultūrų derlius buvo 3–5 kartus didesnis nei tuose, kuriuose buvo naudojamos tik cheminės trąšos.
• Pranešta, kad Nepalo ūkiuose, kuriuose imtos taikyti agroekologinės technologijos, derlius padidėjo 175 %.
• Peru iš naujo pradėjus taikyti tradicinius inkų terasinės žemdirbystės būdus, įvairių aukštumų kultūrų derlius padidėjo 150 %. Ūkininkai gali užauginti gerą derlių nepaisant potvynių, sausrų ir pavojingų šalčių, kurie dažnai pasitaiko beveik 4 000 metrų aukštyje [135].
• Projektai Senegale, kuriuose dalyvavo 2 000 ūkininkų, skatino gyvulių šėrimą tvarte, kompostavimo sistemas, žaliųjų trąšų naudojimą, vandens surinkimo sistemas ir fosfatų uolienų naudojimą. Dėl to labai išaugo sorų ir žemės riešutų derlius, atitinkamai 75–195 % ir 75–165 %. Kadangi dirvos geriau išlaiko vandenį, derliaus svyravimai lietingais ir sausesniais metais yra ne tokie ryškūs.
• Santa Katarinoje (Brazilija) dėmesys buvo sutelktas dirvos ir vandens apsaugai, naudojant kontūrines žolės juostas, kontūrinį arimą ir žaliąsias trąšas. Apie 60 skirtingų augalų rūšių, ankštinių ir neankštinių, buvo sėjami kartu eilėmis ar sėjami taikant pūdymo laikotarpius. Tai turėjo didelį poveikį derliui, dirvos kokybei, biologiniam aktyvumui ir dirvos savybei išlaikyti vandenį. Kukurūzų ir sojos pupelių derlius padidėjo 66 %.
• Hondūre dirvos tausojimo metodai ir organinės trąšos padidino derlių tris ar keturis kartus.

Mucuna pupelių auginimas pagerino pasėlių derlių stačiuose, lengvai erozijos paveikiamuose kalvų šlaituose Hondūre, kur dirvožemis buvo nualintas [137]. Ūkininkai pirmiausia sėja mucuna pupeles, kurios sparčiai augdamos nustelbia piktžoles. Nupjovus pupeles, gautame mulče sėjami kukurūzai. Paskui pupelės ir kukurūzai auginami kartu. Labai greitai derlius padvigubėja ar net patrigubėja, nes pagerėja dirvožemis (žr. „Geresni dirvožemiai“). Priežastis – mucuna pupelės suteikia daug organinių medžiagų, sukurdamos derlingą, purų dirvožemį. Jos taip pat sau patręšia dirvą, fiksuoja atmosferos azotą (N) ir kaupia jį žemėje kitiems augalams.

Ši paprasta technologija taip pat buvo pritaikyta Nikaragvoje, kur daugiau nei 1 000 valstiečių tik per vienerius metus atgaivino nualintą žemę San Chuano upės baseine. Šie ūkininkai sumažino cheminių trąšų naudojimą nuo 1 900 iki 400 kilogramų hektarui kartu padidindami derlių nuo 700 iki 2 000 kilogramų vienam hektarui. Jų gamybos išlaidos yra apie 22 % mažesnės nei ūkininkų, naudojančių chemines trąšas ir auginančių monokultūras [135].

Fosforas (P) yra viena svarbiausių maisto medžiagų (po azoto), kurio dažniausiai trūksta tropikų Afrikos dirvožemyje. Skirtingai nei azotas, fosforas negali patekti į dirvą biologinės fiksacijos būdu. Todėl fosforo prieinamumas iš organinių ir neorganinių šaltinių yra būtinas siekiant maksimaliai padidinti ir išlaikyti didelį pasėlių derlių. Vakarų Kenijoje atliktais tyrimais palygintas organinių ir neorganinių trąšų poveikis [138]. Mokslininkai padarė išvadą, kad smulkiuose ūkiuose galima gauti priimtiną kukurūzų derlių, jei kaip fosforo šaltiniai bus naudojami pakankami aukštos kokybės organinių medžiagų kiekiai.

Palyginimai pramoninėse šalyse
Ekologinis ūkininkavimas pramoninėse šalyse taip pat turi pranašumų lyginant su įprastais monokultūriniais ūkiais. Moksliškai pakartotų tyrimų rezultatų iš septynių skirtingų JAV universitetų apžvalga ir dviejų tyrimų centrų dešimties metų laikotarpio duomenys rodo, kad iš ekologinių sistemų ir tradicinės monokultūros gaunamas derlius yra palyginamas [139].

• Kukurūzai: per 69 auginimo sezonus ekologiškų kukurūzų derlius sudarė 94 % įprastai užaugintų kukurūzų derliaus.
• Sojos pupelės: duomenys iš penkių valstijų per 55 auginimo sezonus parodė, kad ekologiškas derlius sudarė 94 % įprastai užaugintų sojos pupelių derliaus.
• Kviečiai: dvi institucijos per 16 auginimo metų parodė, kad ekologiškų kviečių derlius sudarė 97 % įprastai užaugintų kviečių derliaus.
• Pomidorai: per 14 pomidorų auginimo lyginamųjų tyrimų metų jokių derliaus skirtumų nenustatyta.

Vasilikiotis apžvelgė nesenus tyrimus, lyginančius ekologinės ir įprastos žemdirbystės produktyvumą [140], įskaitant Darniosios žemdirbystės ūkininkavimo sistemas (angl. Sustainable Agriculture Farming Systems, SAFS) ir toliau aptariamus Rodale instituto tyrimus, ir padarė išvadą, kad „taikant ekologinio ūkininkavimo metodus galima gauti didesnį derlių nei įprastais ūkininkavimo metodais“. Dar daugiau, „pasaulinis perėjimas prie ekologinės žemdirbystės teikia galimybę padidinti maisto gamybos lygmenis, nekalbant apie žemės ūkio žemės alinimo sustabdymą ir dirvos derlingumo bei sveikumo padidinimą“.

Ilgalaikio, plataus masto eksperimento, kurį atliko Rodale institutas, pirmųjų 15 metų rezultatai parodė, kad po ketverių metų pereinamojo laikotarpio augalai, auginti taikant ekologines sistemas (pagrįstas gyvūnų mėšlo naudojimu ir ankštinių augalų auginimu), davė tokį patį, o kartais ir didesnį derlių nei tradiciniu būdu auginti augalai [141]. Dar daugiau, ekologinės sistemos pasirodė geriau nei tradicinės, kai auginimo sąlygos buvo blogesnės už optimalias, pavyzdžiui, sausros metu (žr. „Geresni dirvožemiai“). Pradinį mažesnį derlių galima paaiškinti iš dalies nepakankamu prieinamo azoto kiekiu, tuo, kad reikia laiko stabilizuotis dirvos mikrobiniam aktyvumui (paprastai dirvose būdavo pakankamai azoto, tačiau ne augalams prieinama forma) ir smarkesniu piktžolių augimu. Šias problemas galima išspręsti tinkamu tvarkymusi ir duodant laiko sistemai prisitaikyti prie perėjimo į ekologinį ūkininkavimą.

Ketverių metų trukmės tyrime, kuris buvo didesnio, ilgesnės trukmės Darniosios žemdirbystės ūkininkavimo sistemų (SAFS) projekto Kalifornijos Daviso universitete dalis, buvo lyginamos įprastos ir alternatyvios ūkininkavimo sistemos auginant pomidorus [142]. Rezultatai parodė, kad ekologinė ir mažai sąnaudų reikalaujanti gamyba davė panašius į tradicinių sistemų derlius. Azoto prieinamumas buvo svarbiausias derlių ribojantis veiksnys ekologinėse sistemose, tačiau tai galima išspręsti tinkamu tvarkymusi. Papildomas azotas kartu su dideliais anglies kiekiais atkūrė dirvos organines medžiagas, pagerindamas ilgalaikį dirvožemio derlingumą. Galiausiai organinių medžiagų kiekis dirvoje stabilizavosi, todėl azoto reikėjo mažiau.

SAFS projekto pirmųjų aštuonerių metų rezultatai parodė, kad ekologinėse ir mažai sąnaudų reikalaujančiose (angl. low-input) sistemose gaunamas derlius yra panašus į tradicinių sistemų derlių visų tirtų kultūrų – pomidorų, dažinių dygminų, kukurūzų ir pupelių, o, kai kuriais atvejais, derlius buvo didesnis nei gaunamas ūkininkaujant įprastu būdu [143]. Pomidorų derlius ekologinėje sistemoje pirmuosius trejus metus buvo mažesnis, bet paskui pasivijo tradicinę sistemą ir ją pralenkė paskutiniaisiais eksperimento metais (80 t/ha palyginti su 68 t/ha 1996 m.). Tiek ekologinės, tiek mažai sąnaudų reikalaujančios sistemos padidino organinės anglies ir sukauptų maisto medžiagų kiekį dirvoje, o tai labai svarbu ilgalaikiam dirvos derlingumui. Kadangi per paskutiniuosius dvejus eksperimento metus organinių medžiagų kiekis dirvoje stabilizavosi ir dėl to azotas tapo labiau prieinamas, buvo stebimas didesnis ekologiškai augintų kultūrų derlius. Buvo nustatyta, kad ekologinės sistemos, auginant tiek kukurūzus, tiek pomidorus, yra pelningesnės, daugiausia dėl didesnės produkcijos kainos.

Kitame eksperimente trejus metus lyginti ekologiški ir tradiciniu būdu auginami bulvės bei saldieji kukurūzai [144]. Tiriant bulves nebuvo nustatyta jokių derliaus ir vitamino C kiekio skirtumų. Nors viena įprastai auginamų kukurūzų rūšis derliumi aplenkė augintus ekologiškai, nebuvo jokių derliaus ar vitaminų C ir E kukurūzų grūduose skirtumų tarp įprastų ir ekologiškų kitos rūšies kukurūzų. Rezultatai parodė, kad ilgalaikis komposto naudojimas suteikia didesnį dirvos derlingumą ir panašų augalų augimą.

Šešioliktas skyrius. Geresni dirvožemiai

Dirvožemio apsauga
Dauguma darniosios žemdirbystės metodų sumažina dirvos eroziją ir pagerina jos fizinę struktūrą, padidina organinių medžiagų kiekį, pagerina drėgmės išlaikymo savybes ir maisto medžiagų balansą. Dirvos derlingumas yra išlaikomas bei jis atkuriamas nualintuose žemės plotuose.

Geras to pavyzdys yra ūkininkai, dirbantys žemę Sacharos pakraštyje, Nigerijoje, Nigeryje, Senegale, Burkina Faso ir Kenijoje, ūkininkaujantys produktyviai nenaikindami dirvožemių, net ir sausringose vietovėse. Integruotas ūkininkavimas, mišrusis maistinių kultūrų auginimas ir tradiciniai dirvožemio bei vandens išsaugojimo metodai kelis kartus padidina maisto produktų gamybą vienam gyventojui [145, 146].

Darniosios žemdirbystės metodai padeda išsaugoti ir pagerinti vertingiausią ūkininkų išteklių – viršutinį dirvožemio sluoksnį. Norėdami pasipriešinti dirvos sukietėjimui, maisto medžiagų praradimui ir erozijai, ekologiškai ūkininkaujantys Pietų ūkininkai naudoja medžius, krūmokšnius ir ankštinius augalus, kad stabilizuotų ir pagerintų dirvožemį; mėšlą ir kompostą – kad praturtintų dirvožemį maisto medžiagomis; ir terasinę žemdirbystę arba stabdančias užtvaras, kad užkirstų kelią erozijai ir išsaugotų gruntinius vandenis [131].

Dirvožemio derlingumo atkūrimas
Mucuna pupelių auginimas Lotynų Amerikoje atkūrė dirvožemio derlingumą nualintose dirvose [137]. Mucuna pagamina 100 tonų organinės medžiagos vienam hektarui, per kelis metus sukurdamos turtingus, purius dirvožemius. Pupelės save pasitręšia, fiksuodamos atmosferinį azotą ir kaupdamos jį žemėje kitiems augalams. Dirvožemiui pagerėjus, derlius padvidubėja ar net patrigubėja.

Vienas iš ilgiausiai trukusių oficialiai užregistruotų žemdirbystės bandymų (daugiau nei 150 metų trukmės) yra Broadbalko eksperimentas Rothamstedo eksperimentinėje stotyje. Bandymai lygina mėšlo naudojimu pagrįstą ūkininkavimo sistemą su sintetinių cheminių trąšų naudojimo sistema. Kviečių derlius vidutiniškai yra šiek tiek didesnis organinėmis trąšomis tręštuose laukuose nei tuose laukuose, kurie buvo tręšiami cheminėmis trąšomis. Dar svarbiau, dirvožemio derlingumas, matuojamas pagal organinių medžiagų ir azoto kiekius, per 150 metų padidėjo 120 % organinėmis trąšomis tręšiamuose plotuose lyginant su tik 20 % padidėjimu cheminėmis trąšomis tręšiamuose plotuose [147].

Kitas tyrimas lygino dvidešimties komercinių Kalifornijos (JAV) ūkių ekologines charakteristikas ir produktyvumą [148]. Pomidorų derlius buvo gana panašus ekologininiuose ir įprastuose ūkiuose. Vabzdžių kenkėjų žala taip pat buvo panaši. Buvo nustatyti žymūs dirvožemio sveikumo rodiklių, tokių kaip azoto mineralizacijos potencialas ir mikrobų gausa bei įvairovė, skirtumai – šie rodikliai buvo didesni ekologiniuose ūkiuose. Azoto mineralizacijos potencialas ekologiniuose laukuose, lyginant su tradiciniais, buvo tris kartus didesnis. Ekologiniuose laukuose taip pat buvo 28 % daugiau organinės anglies. Dėl geresnės dirvožemio būklės žymiai sumažėjo augalų ligų. Dažniausiai pasitaikančios tyrimo metu pomidorų ligos – pomidorų šaknų rudojo puvinio – požymiai žymiai silpniau pasireiškė ekologiniuose ūkiuose.

Dirvožemio ekologijos gerinimas
Ilgiausiai pasaulyje vykstantis eksperimentas, lyginantis ekologinį ir įprastinį ūkininkavimą, patvirtino pirmojo sėkmingumą [149, 150]. 21 metus trukusiame Šveicarijos tyrime nustatyta, kad mėšlu tręšiami dirvožemiai buvo derlingesni ir juose buvo užauginta daugiau produkcijos, įterpiant nustatytą azoto ar kitų trąšų kiekį. Didžiausias privalumas buvo dėl ekologinio žemės dirbimo pagerėjusi dirvos kokybė. Ekologiškai tvarkomose dirvose buvo 3,2 karto daugiau biomasės ir gausu sliekų, dukart daugiau artropodų (jie svarbūs tuo, kad minta kenkėjais ir yra dirvožemio derlingumo indikatoriai) ir 40 % daugiau ant augalų šaknų gyvenančių mikorizinių grybų. Mikoriziniai grybai padeda šaknims pasisavinti iš dirvos daugiau maisto medžiagų ir vandens [151]. Dėl padidėjusios mikrobų bendrijų įvairovės ekologiškai dirbamose dirvose jose esanti anglis mažesnėmis energijos sąnaudomis iš organinių atliekų paversta į biomasę, sukuriant didesnę mikrobų biomasę. Taigi įvairesnės mikrobų bendrijos yra efektyvesnės panaudojant išteklius. Manoma, kad padidėjęs ekologiškai dirbamų dirvų derlingumas ir didesnė bioįvairovė sumažina priklausomybę nuo išorinių sąnaudų ir suteikia ilgalaikę naudą aplinkai.

Lauko bandymai, atlikti trijuose ekologiniuose ir trijuose įprastuose daržovių ūkiuose 1996–1997 m. tyrė sintetinių trąšų ir alternatyvių dirvožemio pagerinimo priemonių, įskaitant kompostą, poveikį [152]. Trichoderma genties grybų rūšių (naudingi dirvožemio grybai, kurie veikia kaip grybų – augalų patogenų biologinės kontrolės agentai) ir termofilinių mikroorganizmų (kurių svarbiausi buvo Actinomycetes, slopinantys Phytophthora) buvo gausiau ekologiškai dirbamose dirvose. Priešingai, Phytophthora ir Pythium (abi rūšys yra augalų patogenai) buvo mažiau ekologiškai dirbamose dirvose. Nors tyrimas nustatė didesnį žarnyno bakterijų kiekį ekologiškai dirbamose dirvose, mokslininkai pabrėžė, kad tai ne problema, nes jų išgyvenimo dirvoje laikas yra minimalus. (Ekologinio ūkininkavimo kritikai nesąžiningai nurodo galimą mėšlo naudojimo poveikį sveikatai. Tačiau nesubrendusio mėšlo negalima naudoti sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, o subrendęs mėšlas (plačiai žinomas kaip kompostas) yra saugus, ir jis yra naudojamas ekologinėje žemdirbystėje. Skirtingai nei įprastose ūkininkavimo sistemose (kuriose galima naudoti nesubrendusį mėšlą), ekologinių ūkių sertifikavimo tarnybos tikrina ūkius, kad užtikrintų standartų laikymąsi [153].)

Buvo pastebėta mažai reikšmingų derliaus skirtumų, lyginant alternatyviomis priemonėmis pagerintas ir sintetinėmis trąšomis tręštas dirvas. 1997 m., kai visi augintojai pasodino pomidorus, derlius buvo didesnis ūkiuose, kuriuose ilgą laiką buvo ūkininkaujama ekologiškai, nepaisant to, kokios dirvos pagerinimo priemonės buvo naudotos, dėl organinių dirvos pagerinimo priemonių teikiamos ilgalaikės naudos. Mineralų koncentracija buvo aukštesnė ekologiškai dirbamose dirvose, o dirvos kokybė įprastuose ūkiuose labai pagerėjo panaudojus organines trąšas. Tyrėjai padarė išvadą, kad „mūsų duomenys nepatvirtina [kritikų] argumento, jog ekologinis ūkininkavimas reiškia mažo derlingumo ūkininkavimą“ (158 p.).

Bendra pagerėjusi dirvožemio kokybė, padedanti išvengti nederliaus sausros metu
15 metų trukmės Rodale instituto atliktas tyrimas lygino tris kukurūzų/sojos pupelių agroekosistemas [141, 154, 155]. Viena jų buvo įprasta sistema, kurioje ūkininkaujama naudojant mineralines azoto trąšas ir pesticidus. Kitos dvi sistemos buvo tvarkomos ekologiškai. Vienoje jų buvo naudojamas mėšlas, o kaip sėjomainos dalis auginami žoliniai ir ankštiniai augalai buvo šeriami gyvuliams. Mėšlas teikė azotą kukurūzams. Kitoje sistemoje nebuvo gyvulių, bet ankštinių augalų priešsėliai buvo įterpiami į dirvą kaip azoto šaltinis.

Nustatyta, kad ekologinės žemdirbystės metodai labai pagerino dirvožemio kokybę vertinant pagal dirvožemio struktūrą, bendrą organinių medžiagų kiekį dirvoje (dirvos derlingumo matas) ir biologinį aktyvumą [141]. Pagerėjusi dirvožemio struktūra sukūrė geresnę šaknų zonos aplinką augantiems augalams ir leido dirvožemiui geriau sugerti ir išlaikyti drėgmę. Be naudos, gaunamos laikotarpiais, kai būna mažai kritulių, tai sumažino erozijos galimybę stiprių audrų metu. Ekologiškai tvarkomose dirvose nustatytas didesnis mikrobų aktyvumo lygis ir didesnė mikroorganizmų įvairovė. Tokie ilgalaikiai pokyčiai dirvožemio bendrijose galėtų pagerinti augalų sveikatą ir teigiamai paveikti būdus, kuriais maisto medžiagos, kaip antai anglis ir azotas, padaromos prieinamomis augalams ir perdirbamos dirvoje. Įdomu, kad dešimties metų vidutinis kukurūzų derlius skyrėsi mažiau nei 1 % visose trijose sistemose, kurios buvo beveik vienodai pelningos [154, 155]. Abiejose ekologinėse sistemose buvo nustatyta didėjantis prieinamo azoto kiekis, tuo tarpu įprastoje sistemoje azoto kiekis mažėjo. Tai rodo, kad ilgame laikotarpyje ekologinės sistemos produktyvumo požiūriu yra darnesnės [141].

Sojos pupelių auginimo sistemos buvo taip pat labai produktyvios, jų derlingumas siekė 40 bušelių (apie 1 410 litrų) vienam akrui (1 akras – apie 0.4 ha). 1999 m., per vieną smarkiausių užregistruotų sausrų, ekologiškų sojos pupelių derlius buvo 30 bušelių vienam akrui palyginti su tik 16 bušelių vienam akrui iš įprastai augintų sojos pupelių. Ekologinės žemdirbystės metodai ne tik paskatino dirvožemį išlaikyti drėgmę veiksmingiau nei įprastai dirbamoje dirvoje, bet dėl didesnio organinių medžiagų kiekio dirva buvo ne tokia suslėgta ir šaknys galėjo skverbtis giliau ieškodamos drėgmės. Tyrimo rezultatai pabrėžė naudą, kurią ekologinis ūkininkavimas teikia dirvožemio kokybei ir jo potencialą padėti išvengti nederliaus. „Mūsų bandymai rodo, kad dirvos kokybės gerinimas taikant ekologinės žemdirbystės metodus gali reikšti skirtumą tarp derliaus ar negandos sausros metu“, – sakė Jeffas Moyeris, Rodale instituto eksperimentinio ūkio vadovas [156].

Nuorodų sąrašas

1. World Scientists Open Letter calling for a moratorium on releases of GMOs and support for organic sustainable agriculture, now signed by more than 600 scientists from 72 countries, with many references to the scientific literature http://www.i-sis.org.uk

2. Agriculture: Towards 2015/30, FAO Global Perspectives Studies Unit, July 2000.

3. Altieri MA and Rosset P. Ten reasons why biotechnology will not ensure food security, protect the environment and reduce poverty in the developing world. AgBioForum, Volume 2, Number 3 & 4, Summer/Fall 1999, 155-162.

4. Altieri MA and Rosset P. Strengthening the case for why biotechnology will not help the developing world: A response to McGloughlin. AgBioForum, Volume 2, Number 3 & 4, Summer/Fall 1999, 226-236.

5. ActionAid. GM Crops – Going Against the Grain. 2003.
http://www.actionaid.org/resources/pdfs/gatg.pdf

6. http://www.isaaa.org/

7. Pimbert M, Wakeford T and Satheesh PV. Citizens’ juries on GMOs and farming futures in India. LEISA Magazine, December 2001, 27-30.
http://www.ileia.org/2/17-4/27-30.PDF

8. Pimbert MP and Wakeford T. 2002. Prajateerpu: A Citizens Jury/Scenario Workshop on Food and Farming Futures for Andhra Pradesh, India. IIED, London and IDS, Sussex.
http://www.iied.org/pdf/Prajateerpu.pdf

9. Ho MW and Lim LC. Biotech debacle in four parts. Special briefing for the Prime Minister’s Strategy Unit on GM, ISIS Report, August 2002 http://www.i-sis.org.uk

10. Ho MW. The state of the art. The continuing debacle of an industry both financially and scientifically bankrupt. GeneWatch (in press), 2003.

11. “Monsanto investors face catastrophic risk” Greenpeace, Berlin, Press Release, 16 April, 2003.

12. Benbrook CM. Evidence of the magnitude and consequences of the Roundup Ready soybean yield drag from university-based varietal trials in 1998 AgBioTech InfoNet Technical Paper Number 1, 1999; Troubled times amid commercial success: glyphosate efficacy in slipping and unstable transgenic expression erodes plant defences and yields, AgBioTech InfoNet. Technical Paper Number 4; http://www.biotechinfo-net/RR_yield_less.html, 1999.

13. Benbrook C. Do GM crops mean less pesticide use? Pesticide Outlook, October 2001.

14. Lim LC and Matthews J. GM crops failed on every count. Science in Society 2002, 13/14, 31-33; fully referenced version on ISIS members’ website.

15. Seeds of doubt, North American farmers’ experiences of GM crops. Soil Association, 2002, ISBN 0 905200 89 6.

16. Shiva V and Jafri AH. Failure of the GMOs in India, Research oundation for Science, Technology and Ecology Report, 2003; see lso Ho MW. Living with the Fluid Genome, ISIS & TWN, London and Penang, 2003, Chapter 1, Box 1.

17. Finnegan H and McElroy D. Transgene inactivation: plants fight back! Bio/Technology 1994, 12, 883-8.

18. Ho MW. Living with the Fluid Genome, ISIS & TWN, London and Penang, 2003, Chapter 11, Section, “Transgenic instability, the best kept open secret”.

19. Ho MW, Cummins J. and Ryan A. ISIS Reprints on Transgenic Instability 1999-2002, ISIS Members’ website.

20. Gahakwa D, Maqbool SB, Fu X, Sudhakar D, Christou P and Kohli A. Transgenic rice as a system to study the stability of transgene expression: multiple heterologous transgenes show similar behaviour in diverse genetic backgrounds. Theor Appl Genet 2000: 101: 388-99.

21. Ho MW. Questionable stability at JIC, ISIS News 9/10, July 2001, ISSN: 1474-1547 (print), ISSN: 1474-1814 (online) http://www.i-sis.org.uk reviewing ref. 20.

22. Hall L, Topinka K, Huffman J, Davis L, and Good A. Pollen flow between herbicide-resistant Brassica napus is the cause of multipleresistant B. napus volunteers. Weed Science 2000, 48, 688-94.

23. Orson J. Gene stacking in herbicide tolerant oilseed rape: lessons from the North American experience. English Nature Research Reports no. 443, English Nature, Jan. 2002, ISSN 0967-876X

24. Ho MW and Cummins J. What’s wrong with GMOs? Science in Society 2002, 16, 11-27, fully referenced version on ISIS Members’ website.

25. Cummins J and Ho MW. Atrazine poisoning worse than suspected. Science in Society 2003, 17, 22-23, fully referenced version on ISIS Members’ website.

26. “Engineered Genes Help Wild Weeds Thrive”, by Cat Lazaroff, Environmental News Service, Washington, USA. 9 August 2002.

27. Lim LC. Environmental and Health Impacts of Bt crops. ISIS Report, April, 2003 containing 63 references.

28. Quist, D. & Chapela, I.H. Transgenic DNA introgressed into traditional maize landraces in Oaxaca, Mexico. Nature 2001, 414, 541-543.

29. Ho MW and Cummins J. Who’s afraid of horizontal gene transfer? ISIS report, 4 March 2002 http://www.i-sis.org.uk; also The GM maize war in three episodes, Science in Society 2002, 15, 12-14.

30. Ho MW. Worst ever contamination of Mexican landraces. ISIS report, 29 April 2002 http://www.i-sis.org.uk; also The GM maize war in three episodes, Science in Society 2002, 15, 12-14.

31. Ho MW. Canadian farmers against corporate serfdom. Science in Society 2002, 16, 5-6.

32. Kietke L. Research shows: herbicide tolerance everywhere. Manitoba Co-operator, August 1, 2002; Friesen LF, Nelson AF and Van Acker RC. Evidence of contamination of pedigreed canola (Brassica napus) seedlots in Western Canada with genetically engineered herbicide resistance traits. Agronomy Journal (in press).

33. GM Crops: What you should know, A guide to both the science and implications of commercialistion of genetically modified crops, GM Free Cymru, June 2002 http://www.gm-news.co.uk

34. Meier P and Wackernagel W. Monitoring the spread of recombinant DNA from field plots with transgenic sugar beet plants by PCR and natural transformation of Pseudomonas stutzeri. Transgenic Research 2003, 12, 293-304.

35. Saunders PT. Use and abuse of the precautionary principle. ISIS News 6, September 2000, ISSN: 1474-1547 (print), ISSN: 1474-1814 (online) http://www.i-sis.org.uk

36. Saunders PT and Ho MW. The precautionary principle and scientific evidence. ISIS News 7/8, February 2001, ISSN: 1474-1547 (print), ISSN: 1474-1814 (online) http://www.i-sis.org.uk; also TWN Biosafety Briefing Paper, December 2002.

37. Saunders PT and Ho MW. The precautionary principle is science-based. ISIS Report, April 2003 http://www.i-sis.org.uk

38. Ho MW. FAQs on genetic engineering. ISIS tutorials http://www.i-sis.org.uk; also TWN Biosafety Briefing Paper, December 2002.

39. Ho MW and Steinbrecher R. Fatal flaws in food safety assessment: Critique of the joint FAO/WHO Biotechnology and Food Safety Report. Journal of Nutritional and Environmental Interactions 1998, 2, 51-84.

40. Conner AJ. Case study: food safety evaluation of transgenic potato. In Application of the Principle of Substantial Equivalence to the Safety Evaluation of Foods or Food Components from Plants Derived by Modern Biotechnology, pp. 23-35, WHO/FNU/FOS/95.1.World Health Organisation, Geneva, Switzerland.

41. Martineau B. First Fruit. McGraw-Hill, New York, 2001.

42. Greenpeace Business, issue 66, April/May 2002

43. Late lessons from early warnings: The precautionary principle 1896-2000. 2002. Edited by: Poul Harremoës, David Gee, Malcolm MacGarvin, Andy Stirling, Jane Keys, Brian Wynne, Sofia Guedes Vaz. Environmental issue report No 22, OPOCE (Office for Official Publications of the European

44. Response by Stanley William Barclay Ewen M.B.Ch.B., Ph.D., F.R.C.Path to Health Committee of Scottish Parliament’s Investigation into Health Impact of GM crops,
http://www.gmnews.co.uk/gmnews33.html

45. Fares NH and El-Sayed AK. Fine structural changes in the ileum of mice fed on dendotoxin-treated potatotes and transgenic potatoes. Natural Toxins, 1998, 6, 219-33; also “Bt is toxic” by Joe Cummins and Mae-Wan Ho, ISIS News 7/8, February 2001, ISSN: 1474-1547 (print), ISSN: 1474-1814 (online) http://www.i-sis.org.uk

46. Pusztai A. Health impacts of GM crops, Submission of evidence to the Clerk to the Health and Community Care Committee of The Scottish Parliament, http://www.gm-news.co.uk/gmnews33.html

47. Pusztai A, et al. Expression of the insecticidal bean alpha-amylase inhibitor transgene has minimal detrimental effect on the nutritional value of peas fed to rats at 30% of the diet. The Journal of Nutrition 1999, 129, 1597-1603.

48. Ewen S and Pusztai A. Effect of diets containing genetically modified potatoes expressing Galanthus nivalis lectin on rat small intestine. The Lancet 1999, 354, 1353-4; also
http://plab.ku.dk/tcbh/PusztaiPusztai.htm for Pusztai’s full rebuttal to his critics

49. Pusztai A. Can science give us the tools for recognizing possible health risks of GM food? Nutrition and Health 2002, 16, 73-84.

50. Pusztai A. GM food safety: Scientific and institutional issues. Science as Culture 2002, 11, 70-92.

51. Pusztai A, Bardocz S and Ewen SWB. Genetically modified foods: Potential human health effects. In Food Safety: Contaminants and Toxins, (J P F D’Mello ed.), Scottish Agricultural College, Edinburgh, CAB International, 2003.

52. Vázquez-Padrón RI, Moreno-Fierros L, Neri-Bazán L, de la Riva G and López-Revilla R. Intragastric and intraperitoneal administration of Cry1Ac protoxin from Bacillus thuringiensis induce systemic and mucosal antibody responses in mice. Life Sciences 1999, 64, 1897-
1912.

53. Hernandez E, Ramisse F, Cruel T, le Vagueresse R and Cavallo JD (1999) ‘Bacillus thuringiensis serotype H34 isolated from human and insecticidal strains serotypes 3a3b and H14 can lead to death of immunocompetent mice after pulmonary infection’, FEMS Immunology and Medical Microbiology 1999, 24, 43-7.

54. Cummins J. ‘Biopesticide and bioweapons’, ISIS Report, 23 October 2001, http://www.i-sis.org.uk

55. “Poison pharm crops near you”, by Joe Cummins, Science in Society 2002, 15, fully referenced version on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk

56. Menassa P, Nguywn C, Jevnikar A and Brindle J. A self-contained system for the field production of plant recombinant interleukin-10. Molecular Breeding 2001, 8, 177-85.

57. Cummins J. Pharming cytokines in transgenic crops. Science in Society 2003, 18, fully referenced version on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk

58. Dantzera R. Cytokine-induced sickness behaviour: Mechanisms and implications. Annals of the NY Acad of Sci 2001, 933,222-34.

59. Bocci V. Central nervous system toxicity of interferons and other cytokines. J. Biol. Regul. Homeost Agents 1998,2,107-18.

60. Moulinier A. Recombinant interferon alpha induced chorea and subcortical dementia. Neurology (Correspondence) 2002, 59,18-21.

61. Caracenti A, Gangeri L, Martini C, Belli F, Brunelli C, Baldini M, Mascheroni L, Lenisa L and Cascinetti N. Neurotoxicity of interferon alpha in melanoma therapy. Cancer 1998, 83, 482-9.

62. Valentine A, Meyers C, Kling MA, Richelson E, and Hauser P. Mood and cognitive side effects of interferon alpha. Semin Oncol 1998, 25 (suppl 1) 39-47.

63. See Ho MW and Cummins J. SARS and genetic engineering. ISIS Report, April 2003, Science in Society 2003, 18, fully referenced version on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk

64. Tubolya T, Yub W, Baileyb A, Degrandisc S, Dub S, Erickson L and Nagya EÂ. Immunogenicity of porcine transmissible gastroenteritis virus spike protein expressed in plants. Vaccine 2000, 18, 2023-8.

65. See Ho MW. Bioterrorism and SARS, ISIS Report, April 2003; Science in Society 2003, 18, fully referenced version on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk

66. Prljic J, Veljkovic N, Doliana T, Colombatti A, Johnson E, Metlas R. and Veljkovic V. Identificaion of an active Chi recombinational hot spot within the HIV-1 envelope gene: consequences for develop-ment of AIDS vaccine. Vaccine 1999: 17: 1462-7.

67. Veljkovic V and Ho MW. AIDS vaccines or dangerous biological agent? AIDScience http://aidscience.org/Debates/aidscience019d.asp

68. Ho MW. AIDS vaccines trials dangerous. ISIS News 11/12, October 2001, ISSN: 1474-1547 (print), ISSN: 1474-1814 (online) http://www.i-sis.org.uk

69. Manders P and Thomas R. Immunology of DNA vaccines: CpG motifs and antigen presentation. Inflamm Res 2000, 49, 199-205.

70. Gurunathan S, Klinman D and Seder R., DNA Vaccines. Annu Rev. Immunol 2000, 18, 927-74.

71. Deng,G,Nilsson,A,Verdrengh,M,Collins,Land Tarkowski,A “intraarticularly located bacteria containging CpG motifs induces arthritis” 1999 Nature Medicine 5, 702-6

72. Hsu S, Chung S, Robertson D, Ralph L, Chelvarajan R and Bondada S. CpG oligodeoxynucleotides rescue BKS-2 immature B cell lymphoma from anti-Ig-M-mediated growth inhibition by up-regulating of egr-1. International Immunology 1999, 6, 871-9.

73. Rui L, Vinuesa CG, Blasioli J and Goodnow CC. Resistance to CpG DNA-induced autoimmunity through tolerogenic B cell antigen receptor ERK signalling. Nature Immunology 2003, 4, 594-600.

74. Ho MW and Cummins J. Chronicle of an ecological disaster foretold. ISIS Report March 2003 http://www.i-sis.org.uk ,fully referenced version on ISIS Members’ website.

75. Hooper M. Evidence with special emphasis on the use of glufosinate ammonium (phosphinothricin), Chardon LL T25 maize hearing, May 2002 , also submitted to World Health Organisation (containing more than 40 references) posted on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk.

76. Cummins J. Glyphosate and glyphosate-tolerant crops. Impacts on health and the environment. ISIS report, June 2002, submitted to World Health Organisation, posted on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk; updated April 2003.

77. Canadian Food Inspection Agency Canada Plant Health and Production Division, Plant Biosafety Office 2001, Decision Document DD95-02: Determination of Environmental Safety of Monsanto Canada Inc.’s Roundup® Herbicide-Tolerant Brassica napus Canola Line GT73.

78. Schonbrunn E, Eschenburg S, Shuttleworth WA, Schloss JV, Amrhein N, Evans JNS, Kabsch W. Interaction of the herbicide glyphosate with its target enzyme 5-enolpyruvylshikimate 3-phosphate synthase in atomic detail. PNAS 2001; 98:1376-80.

79. http://www.pan-uk.orgpestnews/actives/glyphosa.htm, containing many other references.

80. The Progressive, July 1987.
http://www.naturescountrystore.com/roundup/page3.html

81. Arbuckle T, Lin Z, and Mery L An exploratory analysis of the effect of pesticide exposure on the risk of spontaneous abortion in an Ontario farm population Envir Health Perspectives 2001, 109, 851-60.

82. Garry V, Harkins M, Erickson L, Long S, Holland S and Burroughs B. Birth defects, seasons of conception and sex of children born to pesticide applicators living in the red river valley of Minnesota,USA. Envir Health Perspectives Suppl 3 2002, 110, 441-9.

83. Dallegrave E, DiGiorgio F, Coelho R, Pereira J, Dalsenter P and Langeloh A. The teratogenic potential of the herbicide glyphosate-Roundup in Wistar rats. Toxicology Letters 2003, 142, 45-52.

84. Walsh L, McCormick C, Martin C and Stocco D. “Roundup inhibits steroidogenesis by disrupting steroidogenic acute regulatory protein expression” Envir Health Perspectives 2000, 108, 769-76.

85. Peluso M, Munnia A, Bolognisi C and Parodi S. P32-Postlabeling detection of DNA adducts in mice treated with the herbicide roundup. Environmental and Mol. Mutagenesis 1998, 31, 55-9.

86. Lioi M, Scarfi M, Santoro A, Barbeiri R, Zeni O, Barardino D and Ursini M. Genotoxicity and oxidative stress induced by pesticide exposure in bovine lymphocyte cultures in vitro. Mut Res 1998, 403, 13-20.

87. Szarek J, Siwicki A, Andrzewska A, Terech-Majeska E and Banaszkiewicz T. Effect of the herbicide roundup on the ultrastructural pattern of hepatocytes in carp. Marine Envir Res 2000, 50, 263-66.

88. Grisolia C. A comparison between mouse and fish micronucleus test using cyclophosphamide,mitomycin C and various pesticides. Mut Res 2002, 400, 474, 1-6.

89. Mann R and Bidwell J. “The toxicity of glyphosate and several glyphosate formulations to four species of southwestern Australian frogs” Archives of Environ Contam Toxicol 1999, 36, 193-99

90. Clements C, Rapph S and Petras M. Genotoxicity of select herbicides in Rana catesbeiana tadpoles using the alkaline single-cell gel DNA electrophoresis (comet) assay. Eniv Mol.Mutagenesis 29, 277-88.

91. Morowati M. Histochemiccal and histopathological study of the intestine of the earthworm exposed to a field dose of the herbicide glyphosate 2000 The Environmentalist 2000, 20, 105-11.

92. Mark EJ, Lorrilon O, .Boulben S, Hureau D, Durrand G and Belle R. “Pesticide roundup provokes cell cycle dysfunction at the level of CDK1/Cyclin B activation” Chem Res. Toxicol 2002, 15, 326-31.

93. Ho MW. Living with the Fluid Genome, ISIS & TWN, London and Penang, 2003, Chapters 8-10.

94. Ho MW, Traavik T, Olsvik R, Tappeser B, Howard V, von Weizsacker C and McGavin G. Gene Technology and Gene Ecology of Infectious Diseases. Microbial Ecology in Health and Disease 1998: 10: 33-59.

95. Ho MW, Ryan A, Cummins J and Traavik T. Slipping through the regulatory net. ‘Naked’ and ‘free’ nucleic acids. TWN Biotechnology & Biosafety Series 5, Third World Network, Penang 2001.

96. Stemmer WPC. Molecular breeding of gene, pathways and genomes by DNA shuffling. Journal of Molecular Catalysis B: Enzymatic 2002, 19-20, 2-12.

97. Ho MW. Death by DNA shuffling. ISIS Report, April 2003, also Science in Society 18 http://www.i-sis.org.uk

98. Ho MW, Ryan A and Cummins J. Cauliflower mosaic viral promoter – a recipe for Disaster? Microbial Ecology in Health and Disease 1999, 11, 194-7.

99. Hodgson J. Scientists avert new GMO crisis. Nature Biotechnology 2000, 18, 13.

100. Cummins J, Ho MW and Ryan A. Hazardous CaMV promoter? Nature Biotechnology 2000, 18, 363.

101. Hull R, Covey SN and Dale P. Genetically modified plants and the 35S promoter: assessing the risks and enhancing the debate. Microbial Ecology in Health and Disease 2000, 12, 1-5.

102. Ho MW, Ryan A and Cummins J. Hazards of transgenic plants with the cauliflower mosaic viral promoter. Microbial Ecology in Health and Disease 2000, 12, 6-11.

103. Courtail B, Fenebach F, Ebehard S, Rhomer L, Chiapello H, Carilleri C and Lucas H. Tnt 1 transposition events are induced by in vitro transformation of Arabidopsis thaliana, and transposed copies integrated into genes. Mol Gen Genomics 2001, 265, 32-42.

104. Ho MW, Ryan A and Cummins J. CaMV35S promoter fragmentation hotspot confirmed and it is active in animals. Microbial Ecology in Health and Disease 2000, 12, 189.

105. The Advisory committee on Releases to the Environment’s (ACRE’s) response to concerns raised in written representation and submissions associated with the CHARDON LL public hearing and to statements made at ACRE’s open hearing relating to the safety assessment of T25 GM maize conducted under Directive 90/220/EEC.
http://www.defra.gov.uk/environment/acre

106. Metz M and Futterer J. Suspect evidence of transgenic contamination. Nature Advance online publication, 4 April 2002, http://www.nature.com ; see also Ho MW. Astonishing denial of transgenic pollution. Science in Society 2002, 15, 13-14; fully referenced version on ISIS Members’ website http://www.i-sis.org.uk

107. Bergelson J, Purrington CB, Wichmann G. Promiscuity in transgenic plants. Nature 1998, 395, 25.

108. De Vries J, and Wackernagel W. Detection of nptII (kanamycin resistance) genes in genomes of transgenic plants by marker-rescue transformation. Mol. Gen. Genet. 1998, 257, 606-13.

109. Schluter K, Futterer J, Potrykus I. Horizontal gene-transfer from a transgenic potato line to a bacterial pathogen (Erwinia chrysanthem) occurs, if at all, at an extremely low-frequency. BioTechnology 1995, 13: 1094-8.

110. Gebhard F, and Smalla K. Monitoring field releases of genetically modified sugar beets for persistence of transgenic plant DNA and horizontal gene transfer. FEMS Microbiol. Ecol. 1999, 28: 261-72.

111. Mercer DK, Scott KP, Bruce-Johnson WA, Glover LA. and Flint HJ. Fate of free DNA and transformation of the oral bacterium Streptococcus gordonii DL1 by plasmid DNA in human saliva. Applied and Environmental Microbiology 1999, 65: 6-10.

112. Duggan PS, Chambers PA, Heritage J and Forbes JM. Survival of free DNA encoding antibiotic resistance from transgenic maize and the transformation activity of DNA in ovine saliva, ovine rumen fluid and silage effluent. FEMS Microbiology Letters 2000, 191, 71-7.

113. Schubbert R, Rentz D, Schmitz B and Döerfler W. Foreign (M13) DNA ingested by mice reaches peripheral leukocytes, spleen and liver via the intestinal wall mucosa and can be covalently linked to mouse DNA. Proc. Nat. Acad. Sci. USA 1997, 94, 961-6.

114. Döerfler W, and Schubbert R. Uptake of foreign DNA from the environment: the gastrointestinal tract and the placenta as portals of entry. Wien Klin. Wochenschr. 1998, 110, 40-4.

115. Traavik T. Too Early May Be Too Late: Ecological Risks Associated with the Use of Naked DNA as a Biological Tool for Research, Production and Therapy: Report for the Directorate for Nature Research, Trondheim, 1998.

116. “Predicted hazards of gene therapy a reality” by Mae-Wan Ho. ISIS Report, October 2002 http://www.i-sis.org.uk commenting on Science, News of the Week, 4 October 2002; also Ho MW. Gene therapy’s first victim. Science in Society 2003, 17, 26-7.

117. Hohlweg U. and Döerfler W. On the fate of plant or other foreign genes upon the uptake in food or after intramuscular injection in mice. Mol Genet Genomics 2001, 265, 225-33.

118. Willerslev E, Hansen AJ, Binladen J, Brand TB, Gilbert MTP, Shapiro B, Bunce M, Winf C, Gilichinsky DA and Cooper A. Diverse plant and animal genetic records from Holocene and Pleistocene Sediments. Sciencexpress report http://www.sciencexpress.org/17 April 2003/

119. “Fears raised over DNA survival in soil.” The Dominion Post (Wellington), April 25, 2003 via GM Watch http://www.ngin.org.uk

120. Netherwood T, Martin-Orue SM, O’Donnell AG, Gockling S, Gilbert HJ and Mathers JC. Transgenes in genetically modified Soya survive passage through the small bowel but are completely degraded in the colon. Technical report on the Food Standards Agency project G010008 “Evaluating the risks associated with using GMOs in human foods”- University of Newcastle.

121. Ho MW. Stacking the odds against finding it. Science in Society 2002, 16, 28; fully referenced paper on ISIS members’ website http://www.i-sis.org.uk

122. Ferguson G and Heinemann J. Recent history of trans-kingdom conjugation . In Horizontal Gene Transfer 2nd ed., Syvanen M and Kado CI. (eds.) Academic Press, San Diego, 2002.

123. Ho MW. Averting sense for nonsense in horizontal gene transfer. Science in Society 2002, 16, 29-30.

124. Mc Nicol MJ, Lyon GD, Chen MY, Barrett C and Cobb E. Scottish Crop Research Institute. Contract No RG 0202. The Possibility of Agrobacterium as a Vehicle for Gene Escape. MAFF. R&D and Surveillance Report: 395.

125. Cobb E, MacNicol R and Lyon G. A risk assessment study of plant genetic transformation using Agrobacterium and implication for analysis of transgenic plants, Plant Cell Tissue and Organ Culture 1997, 19,135-144.

126. Kado C. in Horizontal Gene Transfer 2nd ed., Syvanen M and Kado CI. (eds.) Academic Press, San Diego, 2002.

127. Sengelov G, Kristensen KJ, Sorensen AH, Kroer N, and Sorensen SJ. Effect of genomic location on horizontal transfer of a recombinant gene cassette between Pseudomonas strains in the rhizosphere and spermosphere of barley seedlings. Current Microbiology 2001, 42, 160-7.

128. Kunik T, Tzfira T, Kapulnik Y, Gafni Y, Dingwall C, and Citovsky V. Genetic transformation of HeLa cells by Agrobacterium. PNAS USA, 2001, 98, 1871-87; also, “Common plant vector injects genes into human cells”, ISIS News 2002, 11/12, p. 10 http://www.i-sis.org.uk

129. Ho MW. Recent evidence confirms risks of horizontal gene transfer. ISIS’ written contribution to ACNFP/Food Standards Agency open meeting 13 November 2002, Cambridge http://www.i-sis.org.uk

130. Pretty J and Hine R. 2001. Reducing food poverty with sustainable agriculture: a summary of new evidence, Centre for Environment and Society, Essex University,
www2.essex.ac.uk/ces/ResearchProgrammes/CESOccasionalPapers/SAFErepSUBHEADS.htm

131. Parrott N and Marsden T. 2002. The real Green Revolution: organic and agroecological farming in the South, London: Greenpeace Environment Trust,
http://www.greenpeace.org.uk/MultimediaFiles/Live/FullReport/4526.pdf

132. Altieri MA. 2003. ‘The case against agricultural biotechnology: Why are transgenic crops incompatible with sustainable agriculture in the Third World?’

133. FAO. 2002. Organic agriculture, environment and food security, Scialabba NE-H and Hattam C (eds), Rome: FAO.

134. Lim LC. ‘Organic agriculture fights back’ Science in Society 2002, 16, 30-32.

135. Altieri MA, Rosset P and Thrupp LA. 1998. The potential of agroecology to combat hunger in the developing world, http://www.agroeco.org/fatalharvest/articles/potential_of_agroeco_ch19.pdf

136. Rosset PM. 1999. ‘The multiple functions and benefits of small farm agriculture in the context of global trade negotiations’, Policy Brief No. 4, Institute for Food and Development Policy, http://www.foodfirst.org/pubs/policybs/pb4.html

137. ‘Magic bean’ transforms life for poor Jacks of Central America, by Julian Pettifer, Independent on Sunday, 10 June 2001.

138. Kwabiah AB, Stoskopf NC, Palm CA, Voroney RP, Rao MR and Gacheru E. 2003. ‘Phosphorus availability and maize response to organic and inorganic fertilizer inputs in a short term study in western Kenya’, Agriculture, Ecosystems and Environment 95, 49-59.

139. ‘Get the facts straight: organic agriculture yields are good’, by Bill Liebhardt, Organic Farming Research Foundation Information Bulletin 10, Summer 2001, http://www.ofrf.org/publications/news/IB10.pdf

140. Vasilikiotis C. 2000. Can Organic Farming “Feed the World”? http://www.agroeco.org/fatalharvest/articles/organic_feed_world.pdf

141. Petersen C, Drinkwater LE and Wagoner P. 1999. The Rodale Institute Farming Systems Trial: The First 15 Years, The Rodale Institute.

142. Clark MS, Horwath WR, Shennan C, Scow KM, Lantni WT, Ferris H. 1999. ‘Nitrogen, weeds and water as yield-limiting factors in conventional, low-input, and organic tomato systems’, Agriculture, Ecosystems and Environment 73, 257-270.

143. Clark MS, et al. 1999. ‘Crop-yield and economic comparisons of organic, low-input, and conventional farming systems in California’s Sacramento Valley’, American Journal of Alternative Agriculture 14 (3), 109-121; and Clark MS et al. 1998. ‘Changes in soil chemical properties resulting from organic and low-input farming practices’, Agronomy Journal 90, 662-671. Cited in 140.

144. Warman PR and Havard KA. 1998. ‘Yield, vitamin and mineral contents of organically and conventionally grown potatoes and sweet corn’, Agriculture, Ecosystems and Environment 68, 207-216.

145. Pearce F. ‘Desert harvest’, New Scientist, 27 October 2001, p. 44-47.

146. Lim LC. ‘Sustainable agriculture pushing back desert’ Science in Society 2002, 15, 29.

147. Jenkinson DS et al. 1994. In Long-term experiments in Agricultural and Ecological Sciences (eds Leigh RA & Johnston AE), p.117-138, Wallingford, UK: CAB Int. Cited in 140.

148. Drinkwater LE et al. ‘Fundamental differences between conventional and organic tomato agroecosystems in California’, Ecological Applications 1995, 5(4), 1098-1112. Cited in 140.

149. Mäder P, Fliebbach A, Dubois D, Gunst L, Fried P and Niggli U. ‘Soil fertility and biodiversity in organic farming’, Science 2002, 296, 1694-97.

150. Pearce F. ‘20-year study backs organic farming’, New Scientist, 30 May 2002,
http://www.newscientist.com/news/news.jsp?id=ns99992351

151. ‘Soil fungi critical to organic success’, USDA Agricultural Research Service, 4 May 2001.

152. Bulluck III LR, Brosius M, Evanylo GK and Ristaino JB. ‘Organic and synthetic fertility amendments influence soil microbial, physical and chemical properties on organic and conventional farms’, Applied Soil Ecology 2002, 19, 147-160.

153. Ryan A. ‘Organics enter the science wars’, ISIS News 11/12, October 2001.

154. Drinkwater LE, Wagoner P and Sarrantonio M. ‘Legume-based cropping systems have reduced carbon and nitrogen losses’, Nature 1998, 396, 262-265.

155. Tilman D. ‘The greening of the green revolution’, Nature 1998, 296, 211-212.

156. Rodale Institute. 1999. ‘100-year drought is no match for organic soybeans’, http://www.rodaleinstitute.org/global/arch_home.html

157. Poudel DD, Horwath WR, Lanini WT, Temple SR and van Bruggen AHC. ‘Comparison of soil N availability and leaching potential, crop yields and weeds in organic, low-input and conventional farming systems in northern California’, Agriculture, Ecosystems and Environment 2002, 90, 125-137.

158. Oehl F, Oberson A, Tagmann HU, Besson JM, Dubois D, Mäder P, Roth H-R and Frossard E. ‘Phosphorus budget and phosphorus availability in soils under organic and conventional farming’, Nutrient Cycling in Agroecosystems 2002, 62, 25-35.

159. Letourneau DK and Goldstein B. ‘Pest damage and arthropod community structure in organic vs. conventional tomato production in California’, J. Applied Ecology 2001, 38(3), 557-570.

160. Pearce F. ‘An ordinary miracle’, New Scientist 2001, Vol. 169, Issue 2276, p. 16.

161. Barzman M and Das L . ‘Ecologising rice-based systems in Bangladesh’, ILEIA Newsletter 2000, 16(4), 16-17, http://www.agroeco.org/fatalharvest/articles/ecologising_rice.pdf

162. ‘Organic rice is twice as nice’, by John Bonner, Report from the International Congress of Ecology, 15 August 2002.

163. Ho MW. ‘One bird – ten thousand treasures’ The Ecologist 1999, 29(6), 339-340, and ‘One bird – ten thousand treasures’ Third World Resurgence 1999, 110/111, 2-4.

164. Pimbert M. ‘Sustaining the multiple functions of agricultural biodiversity’. FAO background paper series for the Conference on the Multifunctional Character of Agriculture and Land, The Netherlands, September 1999.

165. FAO. Biodiversity and the ecosystem approach in agriculture, forestry and fisheries, Proceedings of a satellite event on the occasion of the Ninth Regular Session of the Commission on Genetic Resources for Food and Agriculture, Rome 12-13 October 2002, Rome: FAO.

166. Scialabba NE-H, Grandi C and Henatsch C. ‘Organic agriculture and genetic resources for food and agriculture’, in Biodiversity and the ecosystem approach in agriculture, forestry and fisheries, p. 72-99, 2002, Rome: FAO.

167. IFOAM. 2002. ‘Organic agriculture and biodiversity: Making the links’, Germany: IFOAM, IUCN and BfN. See also Stolton S. Organic Agriculture and Biodiversity, IFOAM Dossier 2, 2002.

168. Azeez G. 2000. The biodiversity benefits of organic farming, Bristol: Soil Association.

169. Burcher S. ‘Herbalert to the rescue’, Science in Society 2003, 18.

170. Tilman D, Reich PB, Knops J, Wedin D, Mielke T and Lehman C. ‘Diversity and productivity in a long-term grassland experiment’, Science 2001, 294, 843-5.

171. Ho MW. ‘Biodiverse systems two to three times more productive than monocultures’, Science in Society 2002, 13/14, 36.

172. Zhu Y, Chen H, Fan J, Wang Y, Li Y, Chen J, Fan JX, Yang S, Hu S, Leung H, Mew TW, Teng PS, Wang Z and Mundt C. ‘Genetic diversity and disease control in rice’, Nature 2000, 406, 718-722.

173. ‘Simple Method Found to Vastly Increase Crop Yields’, By Carol Kaesuk Yoon, New York Times, 22 August 2000.

174. Bennack D, Brown G, Bunning S and de Cunha MH. ‘Soil biodiversity management for sustainable and productive agriculture: Lessons from case studies’, in Biodiversity and the ecosystem approach in agriculture, forestry and fisheries, p.196-223, 2002, FAO.

175. Reganold JP, Glover JD, Andrews PK and Hinman JR . ‘Sustainability of three apple production systems’, Nature 2001, 410, 926-930.

176. ‘Organic apples win productivity and taste trials’, 10 August 2001, Pesticide Action Network Updates Service, http://www.panna.org

177. Pacini C, Wossink A, Giesen G, Vazzana C and Huirne R. ‘Evaluation of sustainability of organic, integrated and conventional farming systems: a farm and field-scale analysis’ Agriculture, Ecosystems and Environment 2003, 95, 273-288.

178. Stolze M, Piorr A, Häring A and Dabbert S. 1999. Environmental and resource use impacts of organic farming in Europe, Commission of the European Communities, Agriculture and Fisheries (FAIR) specific RTD programme, Fair3-CT96-1794, “Effects of the CAP-reform and
possible further development on organic farming in the EU”.

179. Goldsmith E. 2003. ‘How to feed people under a regime of climate change’ (unpublished paper).

180. Lötjönen T. ‘Machine work and energy consumption in organic farming’, Ecology and Farming 2003, 32, 7-8, IFOAM.

181. Dalgaard T. ‘On-farm fossil energy use’, Ecology and Farming 2003, 32, 9, IFOAM.

182. Porter PM, Huggins DR, Perillo CA, Quiring SR and Crookston RK. ‘Organic and other management strategies with two- and four-year crop rotations in Minnesota’, Agronomy Journal 2003, 95(2), 233-244.

183. Welsh R. The Economics of Organic Grain and Soybean Production in the Midwestern United States. Henry A. Wallace Institute for Alternative Agriculture. 1999. http://www.agroeco.org/fatalharvest/articles/economics_organic_prod.pdf

184. Rosset P. ‘Taking seriously the claim that genetic engineering could end hunger: A critical analysis’, pp 81-93 in Britt Bailey and Marc Lappé (eds), Engineering the Farm: Ethical and Social Aspects of Agricultural Biotechnology. Washington, DC: Island Press. 2002.

185. Chambers R, Pacey A and Thrupp LA. 1989. Farmer First: Farmer Innovation and Agriculture Research, London: Intermediate Technology Publications.

186. Scoones I and Thompson J. 1994. Beyond Farmer First: Rural People’s Knowledge, Agricultural Research and Extension Practice, London: Intermediate Technology Publications.

187. Agroecological Innovations: Increasing Food Production with Participatory Development. Edited by Norman Uphoff. Earthscan Publications. 2002.

188. Lim LC. ‘Ethiopia’s own agriculture’, Science in Society 2003, 17, 7-8.

189. Uphoff N and Altieri MA. 1999. Alternatives to conventional modern agriculture for meeting world food needs in the next century (Report of a Conference “Sustainable Agriculture: Evaluation of New Paradigms and Old Practices”, Bellagio, Italy). Ithaca, NY: Cornell International Institute for Food, Agriculture, and Development. Cited in ref. 4.

190. Pretty J. 1995. Regenerating agriculture. London: Earthscan. Cited in ref. 4.

191. Rundgren G. Organic Agriculture and Food Security, IFOAM Dossier 1, 2002.

192. Boyde T. Cusgarne Organics local money flows, London: New Economics Foundation and The Countryside Agency, 2001.

193. Heaton S. Organic farming, food quality and human health: A review of the evidence, Bristol: Soil Association 2001.

194. Tielemans E, van Kooij E, te Velde ER, Burdorf A and Heederik D. ‘Pesticide exposure and decreased fertilisation rates in vitro’, The Lancet 1999, 354, 484-485.

195. Abell A, Ersnt E and Bonde JP. ‘High sperm density among members of organic farmers’ association’, The Lancet 1994, 343, 1498.

196. Jensen TK, Giwercman A, Carlsen E, Scheike T and Skakkebaek NE. ‘Semen quality among members of organic food associations in Zealand, Denmark’, The Lancet 1996, 347, 1844.

197. Curl CL, Fenske RA and Elgethun K. ‘Organophosphorus pesticide exposure of urban and suburban preschool children with organic and conventional diets’, Environmental Health Perspectives 2003, 111(3), 377-382.

198. Worthington V. ‘Nutritional quality of organic versus conventional fruits, vegetables, and grains’, The Journal of Alternative and Complementary Medicine 2001, 7(2), 161-173.

199. Asami DK, Hong YJ, Barrett DM and Mitchell AE. Comparison of the total phenolic and ascorbic acid content of freeze-dried and airdried marionberry, strawberry, and corn grown using conventional, organic, and sustainable agricultural practices, J. Agric. Food Chem. 2003, 51(5), 1237-1241, 10.1021/jf020635c S0021-8561.

200. Cummins J. ‘Organic agriculture helps fight cancer’, ISIS Report 27 March 2003, http://www.isis.org.uk

201. Carbonaro M, Mattera M, Nicoli S, Bergamo P and Cappelloni M. ‘Modulation of antioxidant compounds in organic vs conventional fruit (Peach, Prunus persica L., and Pear, Pyrus communis L.), J. Agric. Food Chem. 2002, 50, 5458-5462.

202. Novotny E. ‘Report IV – The Wheel of Health’ (in the Chardon LL T25 maize hearing listings) 2002, http://www.sgr.org.uk/GMOs.html

203. Novotny E. Letter to MSPs on the Organic Farming Targets Bill, 2003, http://www.sgr.org.uk/GMOs.html