Trečias skyrius. Mokslas ir atsargumas

Atsargumas, sveikas protas ir mokslas
Mums sakoma, kad nėra mokslinių įrodymų, jog GM kenkia. Bet ar tai yra saugu? Tai klausimas, kurį turėtume užduoti. Kai kas nors gali sukelti rimtą negrįžtamą žalą, yra teisinga ir tinkama mokslininkams reikalauti įrodymų, kad GM yra neabejotinai saugi. Paprastai tai vadinama „atsargumo principu“ (angl. precautionary principle), tačiau mokslininkams ir visuomenei tai yra tiesiog sveikas protas [35–37].

Moksliniai įrodymai nesiskiria nuo paprastų įrodymų ir turėtų būti suprantami bei vertinami tuo pačiu būdu. Skirtingų šaltinių ir įvairių rūšių įrodymai turi būti pasverti ir suderinti, kad jais remiantis būtų galima priimti politikos sprendimus ir veiksmus. Tuo pasižymi geras mokslas, taip pat ir sveikas protas.

Genetinė inžinerija apima rekombinaciją, t. y. sujungimą naujomis kombinacijomis DNR iš skirtingų šaltinių ir jos įterpimą į organizmų genomą, siekiant sukurti „genetiškai modifikuotus organizmus“ arba „GMO“ [38].

GMO yra nenatūralūs, ne tik dėl to, kad buvo sukurti laboratorijoje, bet todėl, kad daugelis jų gali būti sukurti tiktai laboratorijoje, visiškai skirtingai nei gamta kūrė per milijardus evoliucijos metų.

Taigi yra įmanoma naujus genus ir genų produktus, daugelį iš bakterijų, virusų ir kitų rūšių ar net genus, sukurtus išimtinai laboratorijoje, įvesti į augalus, taip pat ir maistines kultūras. Mes nevalgėme šių naujų genų bei genų produktų ir jie niekada nebuvo mūsų mitybos grandinės dalimi.

Dirbtiniai dariniai yra įterpiami į ląsteles invaziniais metodais, kurių rezultatas – atsitiktinė integracija į genomą, sukelianti nenuspėjamą, atsitiktinį poveikį, įskaitant didžiules tiek gyvūnų, tiek augalų anomalijas, nenumatytus toksinus ir alergenus maistinėse kultūrose. Kitaip tariant, nėra kokybės kontrolės galimybės. Šią problemą apsunkina didžiulis transgeninių linijų nestabilumas, kuris daro rizikos vertinimą praktiškai neįmanomą.

Anti-atsargumo rizikos vertinimas
Dauguma problemų būtų identifikuotos, jei kontroliuojančios institucijos rimtai imtųsi rizikos vertinimo. Tačiau kaip parodė Ho ir Steinbrecheris [39], maisto saugumo vertinimo procedūroje nuo pat pradžių buvo lemtingų trūkumų. Maisto vertinimo procedūrą apibrėžė bendras FAO ir Pasaulio sveikatos organizacijos (angl. World Health Organization, WHO) biotechnologijų ir maisto saugumo pranešimas, kuris buvo Ekspertų konsultacijos Romoje 1996 m. nuo rugsėjo 30 d. iki spalio 4 d. rezultatas, ir nuo tada tarnauja kaip pagrindinis modelis.

Šis pranešimas buvo kritikuotas dėl:

• Ginčytinų teiginių apie technologijos naudą;
• Vengimo prisiimti atsakomybę ar atkreipti dėmesį į pagrindinius maisto saugumo aspektus, kaip antai maistinių kultūrų naudojimą vaistų ir pramoninių cheminių medžiagų gamybai, taip pat ženklinimo ir monitoringo klausimus;
• Saugumo reikalavimų taikymo srities apribojimo, siekiant neįtraukti žinomų pavojų, tokių, kaip plataus veikimo spektro herbicidų toksiškumas;
• Klaidingo teigimo, kad genų inžinerija nesiskiria nuo įprastos selekcijos (angl. conventional breeding);
• „Substancinio (esminio) ekvivalentiškumo principo“ taikymo rizikos vertinime, kuris yra tiek sutartinis, tiek nemoksliškas;
• Neatsižvelgimo į ilgalaikį poveikį sveikatai ir maisto saugumui;
• Egzistuojančių mokslinių duomenų apie identifikuojamus pavojus, ypač kylančius dėl transgeninės DNR horizontalaus perkėlimo ir rekombinacijos, ignoravimo.

Visa tai padeda anti-atsargiam „saugumo vertinimui“, kuris sukurtas taip, kad paspartintų produkto patvirtinimą saugumo sąskaita.

„Substancinio (esminio) ekvivalentiškumo“ principas yra apgaulė rizikos vertinimo požiūriu

Didžiausias trūkumas yra „substancinio (esminio) ekvivalentiškumo“ principas, kuris turėtų būti rizikos vertinimo pagrindas. Pranešime teigiama:

„Substancinis ekvivalentiškumas yra koncepcija, kuri reiškia, kad jei nustatoma, jog naujas maisto produktas ar maisto komponentas yra substanciškai ekvivalentiškas esamam maisto produktui ar maisto komponentui, jis gali būti traktuojamas vienodai saugumo atžvilgiu (t. y. gali būti nusprendžiama, kad maisto produktas ar maisto komponentas yra tiek pat saugus kaip ir įprastas maisto produktas ar maisto komponentas).“

Kaip matyti, principas yra neaiškus ir blogai apibrėžtas. Bet iš tolesnių teiginių pasidaro aišku, kad jis sukurtas būti kiek įmanoma lankstesniu, nuolaidesniu ir atviresniu interpretacijoms.

„Substancinio ekvivalentiškumo nustatymas nėra saugumo įvertinimas pats savaime, bet dinamiškas, analitinis bandymas vertinti naujo maisto produkto saugumą lyginant su esamu maistu. Palyginimas gali būti paprastas arba gali labai užsitęsti priklausomai nuo prieinamų žinių kiekio ir tiriamo maisto produkto ar maisto komponento pobūdžio. Esminės savybės substancinio ekvivalentiškumo palyginimams turi būti lanksčios ir laikui bėgant keisis pagal besikeičiančius gamintojų ir vartotojų poreikius ir patirtį.“

Kitaip tariant, nebus nei reikalaujamų, nei tiksliai apibrėžtų tyrimų substanciniam ekvivalentiškumui (SE) nustatyti. Kompanijos galės laisvai lyginti bet ką, kam skubiausiai reikia SE patvirtinimo, ir atlikti mažiausiai galinčius atskirti tyrimus, kurie nuslėptų bet kokį esminį skirtumą (angl. substantial difference).

Praktiškai SE principas leido kompanijoms:

• Atlikti mažiausiai galinčius atskirti tyrimus, tokius kaip nesudėtingos baltymų, angliavandenių ir riebalų, amino rūgščių, atrinktų metabolitų kompozicijos;
• Išvengti išsamių transgeninių intarpų molekulinių apibūdinimų, siekiant nustatyti genetinį stabilumą, geno ekspresijos profilius, metabolinius profilius ir pan., kurie atskleistų nenumatytą poveikį;
• Tvirtinti, kad transgeninė linija yra substanciškai ekvivalentiška netransgeninei linijai, išskyrus transgeninį produktą, ir atlikti rizikos vertinimą tik transgenų produktams, taip vėl ignoruojant bet kokius nenumatytus pokyčius;
• Išvengti transgeninės linijos lyginimo su tose pačiose aplinkos sąlygose augintais netransgeniniais „tėvais“ ;
• Lyginti transgeninę liniją su bet kokia rūšies atmaina ir netgi su abstrakčiu dariniu, sudarytu iš atrinktų visų rūšies atmainų charakteristikų mišinio, taip, kad transgeninė linija galėtų turėti blogiausias kiekvienos atmainos savybes ir vis tiek būtų laikoma substanciškai ekvivalentiška;
• Lyginti skirtingus transgeninės linijos komponentus su skirtingomis rūšimis, kaip transgeninio rapso, modifikuoto gaminti lauro rūgštį, atveju. Tačiau „kiti riebiųjų rūgščių komponentai yra paprastai pripažįstami saugiais (angl. Generally Recognized as Safe, GRAS) kai vertinami individualiai, kadangi jie panašiais kiekiais yra kituose įprastai vartojamuose aliejuose.“

Nenuostabu, kad pranešime nueita dar toliau ir teigta:

„Iki šiol ir tikriausiai artimiausioje ateityje bus mažai, jei apskritai buvo, maisto produktų ar maisto komponentų pavyzdžių, sukurtų naudojant genetinę modifikaciją, kurie galėtų būti laikomi substanciškai neekvivalentiškais esamiems maisto produktams ar maisto komponentams.“

Dėl transgeninio nestabilumo šiuo SE principu pagrįstos reglamentavimo nuostatos tampa dar labiau absurdiškomis. Dokumente, pristatytame 2002 m. Pasaulio sveikatos organizacijos pasitarime [40], teigiama: „Svarbiausia problema, susijusi su transgeninių augalų biosaugumo įvertinimu, yra nenuspėjamas transformacijos pobūdis. Nenuspėjamumas kelia susirūpinimą, kad transgeniniai augalai auginami komerciškai elgsis nepastoviai“. Taigi transgeninės bulvės, kurių lauko bandymuose „pastebėtos žymios daigų morfologinės deformacijos ir kurios davė prastą šakniagumbių derlių, t. y. nedaug mažų, blogai susiformavusių šakniagumbių“, vis dėlto pagal taikytus testus buvo įvertintos „beveik jokių šakniagumbių kokybės pokyčių“ ir todėl buvo patvirtintos kaip „substanciškai ekvivalentiškos“.

Priešingai tam, kas buvo plačiai teigiama, GM maisto produktai niekada nepraėjo jokių reikalingų tyrimų, kurie galėtų nustatyti, kad jie yra saugūs. Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija (angl. Food and Drug Administration, FDA) 1992 m. nusprendė, kad genų inžinerija buvo tik įprastos selekcijos pratęsimas, ir todėl saugumo vertinimai buvo nereikalingi. Nors pirmasis transgeninis augalas, Flavr Savr pomidorai, praėjo formalų saugumo vertinimą (kurio neišlaikė, žr. vėliau), visiems vėlesniems augalams taikyta savanoriška patikrinimo procedūra.

Belinda Martineau, mokslininkė, kuri atliko Flavr Savr pomidorų saugumo tyrimus Calgene kompanijoje, išleido knygą [41], kurioje teigė, kad „Calgene pomidorai neturėtų būti laikomi saugumo standartu šiai naujai pramonei, kaip ir nei vienas kitas genų inžinerijos produktas.“ Ji griežtai smerkia duomenų apie transgeninių augalų poveikį sveikatai ir aplinkai trūkumą. „Ir tiesiog skelbti, kad „šie maisto produktai yra saugūs ir nėra jokių priešingų mokslinių įrodymų“ yra ne tas pats, kas sakyti, jog „buvo atlikti išsamūs tyrimai ir tokie yra rezultatai“.

JAV Nacionalinė mokslų akademija 2002 m. vasario mėnesį išleido pranešimą, kritikuojantį JAV Žemės ūkio departamentą (angl. Department of Agriculture, USDA) dėl nepakankamo aplinkos saugojimo nuo GM augalų grėsmių [42]. Jame sakoma, kad USDA vykdomi patikrinimai stokoja mokslinio pagrindimo ir jie nėra taikomi vienodai; rizikos aplinkai vertinimas, ypač augalų, genetiškai pakeistų, kad būtų atsparūs vabzdžiams, buvo „daugiausia paviršutiniškas“; ir kadangi aplinkosauginiai vertinimai laikomi konfidencialiais kaip komercinės paslaptys, departamento atliekamas peržiūros procesas „stabdo išorinę patikrą ir skaidrumą“. Pranešimas kviečia USDA padaryti peržiūros procesą „žymiai skaidresnį ir griežtesnį“, siekti, kad išvados būtų įvertintos nepriklausomų mokslo ekspertų ir užtikrinti didesnį visuomenės dalyvavimą.

Iš tikrųjų yra labai nedaug nepriklausomų GM augalų saugumo sveikatai ir aplinkai tyrimų. Vis dėlto buvo sukaupta pakankamai įrodymų, kad GM augalai nėra saugūs.

Mes neabejotinai esame tokiame laikotarpyje, kai galima įspėti dėl grėsmės, kai sveikas protas ar atsargumo principo taikymas vis dar gali atitraukti ir sušvelninti nelaimes, kurios gali kilti per ilgesnį laiką [43].